bibliografija

bibliogrãfija (gr. biblion – knyga + graphō – rašau), mokslinės ir praktinės veiklos, susijusios su bibliografijos priemonių rengimu bei platinimu, sričių visuma. Apima praktinę bibliografinę veiklą (bibliografijos priemonių rengimą ir bibliografines paslaugas), bibliografijos mokslą (bibliografijos teorija, metodika, istorija, vadyba), specialistų rengimą.

Rūšys

Pagal visuomeninę paskirtį skiriamos bibliografijos rūšys: apskaitinė, išsamiai registruojanti dokumentus, ir specialioji. Apskaitinė bibliografija yra: valstybinė, privalomojo spaudinių egzemplioriaus pagrindu informuojanti apie valstybėje išleidžiamus dokumentus (valstybinė bibliografijos apskaita); nacionalinė, registruojanti šalyje ir visame pasaulyje išleistus dokumentus tautiniu principu; kataloginė, skirta bibliografinei paieškai remiantis specialiai rengiamais bibliografijos informacijos šaltiniais (katalogais); repertuarinė, pateikianti valstybės spaudos repertuarą. Specialioji bibliografija yra mokslo pagalbinė (mokslinės veiklos reikalams), mokomoji (mokymo ir mokymosi reikalams), profesinė gamybinė, populiarioji. Pagal registruojamų spaudinių išleidimo laiką bibliografija yra einamoji (reguliariai ir operatyviai informuojanti apie naujus dokumentus), retrospektyvioji (apie tam tikro praeities laikotarpio dokumentus), perspektyvioji (apie numatomus išleisti dokumentus). Pagal bibliografuojamų dokumentų turinį skiriama universalioji bibliografija, apimanti visų ar dalies mokslo šakų ir praktinės veiklos sričių dokumentus, šakinė bibliografija, skirta tam tikroms mokslo šakoms ir praktinės veiklos sritims (gamtos mokslų, istorijos, kalbotyros, literatūrologijos, medicinos, meno, miškų ūkio, pedagogikos, technikos, vaikų literatūros, socialinių mokslų, žemės ūkio), kraštotyros bibliografija, apimanti dokumentus apie valstybės administracinį teritorinį vienetą ar vietovę (apskritį, rajoną, miestą, kaimą ir kita), šalityros bibliografija (dokumentus apie valstybę), personalinė bibliografija (vieno kurio asmens publikacijas ir dokumentus apie jį), teminė bibliografija (vienos temos dokumentus). Informaciją apie dokumentų buvimo vietą teikia šios bibliografijos rūšys: bibliotekinė, bibliofilinė, knygų prekybos, muziejų, archyvų ir kitos. Apie bibliografijos priemones informuoja bibliografijos bibliografija.

Raida

Bibliografijos terminas, atsiradęs senovės Graikijoje (5 a. pr. Kr.), iš pradžių reiškė knygų rašymą ir perrašymą ir tik 17 a. viduryje Prancūzijoje pradėtas vartoti knygų aprašymo, registravimo prasme (G. Naudé Bibliographia politica 1633 ir L. Jacobo de Saint-Charles’io Bibliographia Parisina 5 tomai 1645–51). Knygų katalogus pradėta sudarinėti atsiradus pirmosioms didelėms bibliotekoms (Graikijoje, Egipte, Mažojoje Azijoje). Išliko asirų (6 a. pr. Kr.), egiptiečių Adfu (apie 180 pr. Kr.) bibliotekų katalogai. Pirmasis bibliografijos darbas yra graiko Kalimacho (310–240 pr. Kr.) sudarytas literatūrinis ir bibliografinis raštijos paminklų katalogas Pinakes (iš sudarytų 20 knygų liko tik fragmentai). Iki 16 a. labiausiai buvo paplitę religinių raštų autorių bibliografiniai žinynai. Bibliografijos raidą paspartino spaudos išradimas. Pirmasis didelis universalus bibliografijos veikalas buvo C. Gesnerio Visuotinė biblioteka (Bibliotheca universalis 4 tomai 1545–55), kuriame užregistruota apie 15 000 knygų lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. 16 a. t. p. pasirodė pirmieji šakinės, valstybinės, šalityros bibliografijos darbai. Pradėta leisti knygų prekybos katalogus Messkataloge Frankfurte prie Maino (1564–1749) ir Leipcige (1594–1860). Nacionalinės literatūros raida lėmė retrospektyviosios bibliografijos darbų atsiradimą: 18 a. Paryžiuje leistas žurnalas, kuriame buvo registruojami inkunabulai Tipografiniai analai (Annales typographiques 1757–62), L. Hainas (Vokietija) parengė inkunabulų rodyklę Nuo spaudos išradimo iki 1500 m. išleistų knygų bibliografinis repertuaras (Repertorium Bibliographicum… 2 tomai 1826–1838). 18 a. vyravo bibliofilinių leidinių bibliografija; svarbiausias veikalas – G. F. de Bure’o Instruktuojamoji bibliografija (Bibliographie instructive 10 tomų 1763–82), kurioje išvardyta apie 6000 knygų. Išleista svarbių šakinės bibliografijos darbų: Vokietijoje – filologijos, Prancūzijoje – istorijos, Šveicarijoje – medicinos, Švedijoje parengta pirmoji disertacijų rodyklė (1778–80), 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje bibliografijos mokslų darbų pasirodė Austrijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Daugelyje šalių 19 a. pradėta leisti periodinius einamosios bibliografijos leidinius: Prancūzijoje – 1811, Vokietijoje – 1826, Nyderlanduose – 1834, Anglijoje – 1837, Rusijoje – 1837, Ispanijoje – 1840, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 1852, Švedijoje – 1863, Italijoje – 1867, Šveicarijoje – 1871, Belgijoje – 1875, Lenkijoje – 1878, Bulgarijoje – 1897. 19 a. pabaigoje imta registruoti žurnalų straipsnius. F. Dietrichas 1896 Leipcige pradėjo leisti periodinį leidinį Internationale Bibliographie der Zeitschriftenliteratur (nuo 1947 eina Osnabrücke), kuris registravo vokiečių, o nuo 1911 ir užsienio žurnalų straipsnius. 1895 Briuselyje įsteigtas Tarptautinis bibliografijos institutas (nuo 1986 Tarptautinė informacijos ir dokumentacijos federacija) parengė universaliąją dešimtainę klasifikacijos sistemą ir ėmė rengti Europos šalių spaudos nuo 15 a. rodyklę. Iki 1927 buvo užfiksuota apie 13 mln. leidinių. Šį darbą tęsia didžiosios pasaulio bibliotekos (Britų biblioteka, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso biblioteka) leisdamos spausdintinius katalogus. Leidžiami daugelio mokslo šakų tarptautiniai tęstiniai bibliografijos leidiniai. Bibliografijos ryšius plėsti, teorijos ir organizacijos klausimus spręsti, bibliografijos metodiką unifikuoti padeda UNESCO ir Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA, 1965 įsteigta nuolatinė bibliografijos komisija).

20 a.–21 a. pradžioje svarbesni Europos šalių einamosios bibliografijos leidiniai: Bulgarijoje – Bălgarski knigopis (nuo 1897), Rusijoje – Knižnaja letopis‘ (nuo 1907), Ispanijoje – Bibliografía general española e hispano-americana (1923–42), Bibliografía Hispánica (1942–57), Boletín del Depósito Legal (nuo 1958), Bibliografía española (nuo 1958), Lenkijoje – Urzędowy Wykaz Druków Wydawanych w Rzeczypospolitej Polskiej i Druków Polskich i Polski Dotyczących Wydawanych Zagranicą (1928–39; nuo 1946 Przewodnik Bibliograficzny), Vokietijoje – Deutsche Nationalbibliographie (nuo 1931), Vengrijoje – Magyar nemzeti bibliográfica (nuo 1941), Didžiojoje Britanijoje – British National Bibliography (nuo 1950), Rumunijoje – Buletinul Bibliografic (1952–56), Bibliografia naţională română (1957–93 Bibliografia Republicii Socialiste România). Nuo 1905 Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiama repertuarinės bibliografijos žurnalų straipsnių dalykinė rodyklė Readers’ Guide to Periodical Literature, 1913–65 leista tarptautinė periodinių leidinių rodyklė International Index to Periodicals. Nuo 1999 Mokslinių bibliotekų grupė (Research Libraries Group) ir Amerikos bei Europos akademinių bibliotekų asociacija leidžia anglų, italų, ispanų, prancūzų, vokiečių kalbomis Pasaulio bibliotekų seriją kompaktinėse plokštelėse: Anglų bibliografija nuo XV a. iki 1901 (English Bibliography XVth Century to 1901), Anglų bibliografija nuo 1901 iki 1945 (English Bibliography 1901 to 1945), Ispanų bibliografija nuo XV a. iki 2002 (Bibliografa General Española siglo XV–2002), Italų bibliografija nuo 15 a. iki 1999 (Bibliografia Generale Italiana dal XV secolo al 1999), Lotyniškoji bibliografija nuo 15 a. iki 2001 (Latin Bibliography 15th Century to 2001), Olandų bibliografija nuo 15 a. iki 2002 (Dutch Bibliography 15th Century to 2002), Portugalų bibliografija nuo 15 a. iki 1999 (Portuguese Bibliography 15th Century to 1999), Prancūzų bibliografija nuo XV a. iki 2000 (Bibliographie française du XV siècle à 2000), Rusų bibliografija nuo 16 a. iki 1999 (Russian Bibliography 16th Century to 1999), Tarptautinė žemėlapių ir atlasų bibliografija (International Bibliography of Maps and Atlases), Tarptautinė muzikos leidinių, rankraščių ir įrašų bibliografija (International Bibliography of Printed Music, Music Manuscripts and Recordings) ir kita.

Bibliografija Lietuvoje

Lietuvoje pirmosios bibliografijos priemonės (asmeniniai, dvarų, vienuolynų ir kitų bibliotekų katalogai) atsirado 16 amžiuje. Bibliografija susidomėta 19 a. pradžioje. 1803 Vilniaus universitete pradėtas skaityti bibliografijos kursas. Pirmieji bibliografijos darbai: J. Lelewelio Dvi bibliografinės knygos (Bibliograficznych ksiąg dwoje 2 tomai 1823–26, lietuvių kalba Dvejetas bibliografinių knygų: tomas 1 Pirmosios bibliografinės knygos 2011, tomas 2 Antrosios bibliografinės knygos 2015, tomas 3 Studija ir anotuota asmenvardžių rodyklė 2016), A. W. Bohatkiewicziaus Veikalas apie visuotinę bibliografiją (Rzecz o bibliografii powszechnej 1830, lietuvių kalba 2004), K. R. Nezabitauskio‑Zabičio Surinkimas visokių raštų lietuviškų (išspausdinta 1824 elementoriuje Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikelių). Lietuvoje leidžiama spauda buvo registruojama rusų valstybiniuose bibliografijos leidiniuose (1837–55) ir Vilniaus spaudoje (1858–62); K. J. T. Estreicherio Bibliografia Polska (tomai 1–22, 1870–1909) registravo dalį 16–19 a. lietuviškų ir Lietuvoje išleistų knygų, lituanikos. Spaudos draudimo laikotarpiu (19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje) domėtasi lietuviška spauda ir literatūra apie Lietuvą. Buvo parengti lietuviškos spaudos istorijos ir bibliografijos darbai: M. M. Stankevičiaus Lietuvių literatūros bibliografinė studija (Studya bibliograficzne nad literaturą litewską 2 dalys 1886–89), S. Baltramaičio Lietuviškų ir senųjų prūsų knygų sąrašas, išleistų 1533–1891 metais (Spisok litovskich i drevne-prusskich knig, izdannych 1533 po 1891 god 1892 ²1904). Lietuviškos spaudos repertuarinės rodyklės rengimo klausimus nagrinėjo M. M. Stankevičius, S. Baltramaitis, E. Volteris, P. Klimas, Vaclovas Biržiška. Pasirodė spaudos draudimo metų leidinių rodyklių (J. Angrabaičio, M. Zauniūtės, J. Žiliaus), Rytų Prūsijos lietuviškos spaudos sąrašų ir apžvalgų (M. Zauniūtės, A. Bruožio), pirmieji bibliografijos istorijos darbai. Panaikinus spaudos draudimą pagausėjo rekomendacinės ir populiariosios bibliografijos darbų (A. Rimkos, B. Sruogos, S. Matulaičio, M. Biržiškos rodyklės). Lietuviškus knygų prekybos katalogus Lietuvoje pradėta leisti 1858, Rytų Prūsijoje – 1891. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje einamąją spaudą registravo žurnalas Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft (1880–1912). Bibliografijos metodikos ir organizaciniai klausimai buvo svarstomi Lietuvių mokslo draugijos susirinkimuose, K. Griniaus, Vaclovo Biržiškos straipsniuose. 1924 prie Lietuvos universiteto bibliotekos įsteigtas Lietuvos bibliografijos institutas. 1922–26 ėjo žurnalas Knygos, 1928–43 Bibliografijos žinios. Pasirodė darbų apie šakinės, rekomendacinės bibliografijos reikšmę savišvietai. Išleista lietuviškos spaudos retrospektyvioji bibliografija (Vaclovo Biržiškos Lietuvių bibliografijos 4 dalys 1924–39, apima 1547–1910), t. p, rekomendacinės (A. Rimkos Skaitymo vadovėlis 1922), šakinės (J. Elisono zoologijos, 1927; P. Tarasenkos archeologijos, 1928; A. Venclovos užsienio literatūros vertimų, dalis išspausdinta 1936–40; Z. Ivinskio senovės lietuvių religijos, 1938) bibliografijos darbų, regioninių bibliografijos rodyklių (K. Korsako Lettica 1932–33, M. Urbšienės apie Klaipėdos kraštą, 1934, ir Vilnių, 1939). Išspausdintos šakinės einamosios literatūros rodyklės: K. Jablonskio (Lietuvos istorijos, išspausdintas leidinyje Praeitis 2 tomai 1930–33); M. Šneideraitienės ir L. Kalvelio (tautosakos, 1935–39), K. Regelio (Lietuvos floros, 1931–43), S. Kolupailos (Lietuvos hidrologijos, 1935–41) ir kitų. Išleista personalinių rodyklių (J. Basanavičiaus, E. Volterio, M. Biržiškos, Vaclovo Biržiškos, A. Smetonos ir kitų). Išėjo apie 100 prekinių katalogų (svarbiausias – I. Kisino sisteminis katalogas, 1938) ir biuletenių (Spaudos naujienos 1929–30, Knygų lentyna 1939–40).

Sovietų okupuotoje Lietuvoje 1941 priimtas Privalomojo egzemplioriaus įstatymas (privalomasis egzempliorius). 1945 įsteigti LSSR knygų rūmai rengė lietuvių nacionalinės bibliografijos darbus, leido einamosios bibliografijos apskaitos leidinius Knygų metraštis (1947–56), Žurnalų ir laikraščių straipsnių metraštis (1949–56), Spaudos metraštis (1957–91), retrospektyviąsias rodykles Lietuvos TSR spauda (3 tomai 1962–92; apima 1940–65 spaudą), periodinių straipsnių rodykles. Lietuviškos 1547–1917 knygos suregistruotos Lietuvos TSR bibliografijos serijos A (Knygos lietuvių kalba) 1–3 tomai (tomai 1–2 1969–88, tomas 3 2006, tomo 1 papildymai 1990). Išleista 1905–17 lietuviškų knygų kontrolinis sąrašas (dalys 1–2, 1977), informaciniai biuleteniai: Naujos knygos (1959–88), Knygnešys (1993–2000), Naujos užsienio knygos Lietuvos TSR bibliotekose (1967–74) ir kiti, šakinės, šalityros, kraštotyros, personalinės, populiariosios ir kitų bibliografijos rūšių darbų. Nuo 1951 bibliografijos mokslas dėstomas Vilniaus universitete.

Bibliografiją rengė ir išeivijos lietuviai. Nuo 1945 išeivijos spauda buvo registruojama Vokietijoje, 1949–65 Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame žurnale Knygų lentyna, Lietuvių išeivių spaudos metraštyje (1967–73). Išleista: P. Lavinsko Amerikos lietuvių laikraščiai 1879–1955 (1956), Lietuvių išeivijos bibliografija (dalys 1–2, 1977–84; apima 1970–79 spaudą), Vaclovo Biržiškos Amerikos lietuvių spauda (Lithuanian Publications in the United States 1874–1910 1994).

Atkūrus nepriklausomybę nuo 1992 lietuvių ir užsienio spaudą registruoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos padalinys Bibliografijos ir knygotyros centras, Vilniaus universiteto Bibliotekų ir informacijos organizavimo mokslinių tyrimų centras (įkurtas 2017 03 13 iš Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto, iki 2003 Knygotyros katedra) ir Informacijos ir žinių vadybos katedra (įkurta 2017 04 24 iš Informacijos ir komunikacijos instituto, iki 2003 Informacijos sistemų ir Komunikacijos ir informacijos teorijos katedros, 2003–13 Komunikacijos ir informacijos katedra), istorijos bibliografijos darbą dirba Lietuvos mokslų akademijos biblioteka ir Vilniaus universiteto biblioteka, Istorijos institutas. Svarbiausios tyrimų kryptys: valstybinės ir nacionalinės bibliografijos teorijos, organizacija, metodika, bibliotekų integralinės informacijos sistemos kūrimas, lietuviškoji terminija, tarptautinių bibliografijos standartų taikymas Lietuvoje, naujų technologijų diegimas, naujos bibliografinės paslaugos, bibliografijos priemonių formos, bibliografinių paslaugų ekonominės problemos. Išleistas kontrolinis sąrašas Lietuviški periodiniai leidiniai 1823–1940 (1993), leidžiamas 1918–40 Lietuvoje ir už jos ribų išspausdintų knygų sąrašas (1997–2002, 2005–13, 2016). Leidžiama (nuo 1991) nacionalinė bibliografijos serija C Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos, 16–17 a. senųjų Lietuvos knygų kitomis kalbomis sąrašai, Bibliografijos žinios. 2002 išleista S. Vėlavičienės, B. Poškutės, E. Karalienės Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija 1945–2000. Rengiami retrospektyviosios nacionalinės bibliografijos leidiniai Lietuvos bibliografija, bibliografinių priemonių metraštis Lietuvos bibliografinės priemonės.

L: V. Žukas Lietuvių bibliografijos istorija Vilnius 1983.