bčių veislininkỹstė, sudėtingas kompleksas organizacinių ūkinių ir zootechninių priemonių, t. p. selekcinio darbo būdų, kurie leidžia įgyvendinti šalies bitininkystei keliamus uždavinius.
Lietuvoje bičių veislininkystė pradėta 1951 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto bityne. 20 a. 10 dešimtmetyje ir 21 a. 1–2 dešimtmetyje įvairiose pasaulio valstybėse neįkainojamas gamtos turtas – vietinių medų nešančių bičių genofondas – buvo nuosekliai naikinamas kuriant iliuziją apie įvairių porūšių mišrinimo ir rajonavimo progresą. Visapusiško medų nešančių bičių porūšių mišrinimo ir rajonavimo pasekmė yra per pasaulį keliaujantys suaugusių bičių, bičių perų, ir bičių avilių kenkėjai, parazitai ir ligos, pablogėjęs bičių šeimų žiemojimas, bičių avilių produktyvumo mažėjimas, bičių darbininkių piktumas ir kitos negerovės. Medų nešančių bičių veislininkystės Lietuvoje uždaviniai: Lietuvos sąlygomis išlaikyti, adaptuoti ir dauginti grynų rasių apvaisintas ir neapvaisintas bičių motinas, t. p. bičių šeimas, jas platinti (parduoti kitiems bitynams); dauginti ir platinti (parduoti kitiems bitynams) bičių motinas – grynų rasių pirmos kartos mišrūnes; ieškoti būdų, kaip atkurti išnaikintą vietinių bičių populiaciją.
1331