bičiulỹstė, baltų ir slavų paprotys kaimynams ar giminėms bendrai valdyti bičių kelmą (avilį). Atsirado priešistorės laikais.
Lietuvoje bičiulystė minima nuo 14 amžiaus pabaigos. Bičiuliaujamasi buvo dvejopai: sugavus kieno nors išlėkusį spiečių arba bičių šeimą gavus dovanų. Tokie žmonės buvo vadinami bičiuliais, bičiuoliais (16–18 amžių šaltiniuose – bičiul, bitnik, siabri), o jų bitės – bičiulinėmis. Bičiuliai privalėjo vienas kitą visokeriopai remti (manyta, kad nuo to priklausys bičių prinešamo medaus gausumas ir bičių likimas). Bičiulinių bičių kopinėjimas (Rytų Aukštaitijoje vadintas bičiulija, Žemaitijoje – bitkuopiu, Vakarų Lietuvoje – bičkuopiu) buvo kaimynų šventė. Į ją bičiuliai ir kaimynai buvo kviečiami iš anksto, vaišinami šviežiu medumi su koriais, dažnai ir sūriu, agurkais, miežiniu alumi.
17 amžiuje priverstinę valstiečių bičiulystę su dvaru, vadinamąją pusinio medaus duoklę, kaip baudžiauninkų išnaudojimo priemonę, smerkė J. A. von Brandas, A. A. Olizarowskis ir kiti.
Bičiulystės paprotys Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo nykti.
bitės
2273
bičiuliai