biheiviorizmas

biheiviorzmas (angl. behaviour – elgsena), biheviorizmas, psichologijos kryptis, kurios tyrimo objektas – nešališkai registruojamos elgesio apraiškos. Susiformavo 20 amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atsiradimą lėmė filosofinės objektyvizmo ir mechanicizmo tradicijos, evoliucionizmo laimėjimai, introspektyviosios psichologijos krizė, zoopsichologų mėginimai objektyviais metodais tirti gyvūnų elgseną. Biheiviorizmui turėjo įtakos V. Bechterevo ir I. Pavlovo darbai. Jo pagrindinius teiginius 1913 išdėstė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. B. Watsonas. Jis teigė, kad psichologija yra visiškai objektyvi, eksperimentinė gamtos mokslų šaka; jos objektas yra elgesys (reakcijų į aplinkos stimulus, arba dirgiklius, visuma), kurį galima kryptingai ir objektyviai stebėti ir nustatyti. Svarbiausią tyrinėjimų vienetą – elgesio vienetą (santykį tarp stimulo ir reakcijos) – biheivioristai išreiškė formule S→R (tai yra stimulas sukelia reakciją). Biheivioristai daugiausia tyrė gyvūnus (manė, kad žmogaus elgesys nuo gyvūnų skiriasi tik sudėtingumo laipsniu), remdamiesi gautomis išvadomis mėgino paaiškinti ir žmogaus elgesį. 1912–30 – klasikinio biheiviorizmo laikotarpis. Svarbiausias tuo metu tyrinėtas klausimas – išmokimas. Psichinius reiškinius laikydami organizmo reakcijomis biheivioristai nesigilino į sąmonę, mąstymą, valią, nes to negalima griežtai eksperimentiškai užfiksuoti.

20 amžiaus 4 dešimtmetyje biheiviorizmas suskilo į keletą neobiheivioristinių krypčių – loginį biheiviorizmą (C. L. Hullis), kognityvinį biheiviorizmą (E. C. Tolmanas), radikalųjį biheiviorizmą (B. F. Skinneris). Neobiheivioristai, mėginę nusakyti daug konkretesnius elgesio dėsnius ir suformuluoti labiau pagrįstas elgesio teorijas, pakeitė biheiviorizmo formulę (SX→x→R), tarp stimulo ir reakcijos įterpdami tarpinius kintamuosius (psichikos komponentus, kurių negalima tiesiogiai stebėti: reikšmę, tikslus, motyvus, poreikius, ketinimus, įgūdžius ir kita). Tyrinėjo jų įtaką elgesiui.

Apie 1950 prasidėjo trečiasis biheiviorizmo raidos etapas. Jam būdinga biheiviorizmo doktrinos (teorijos ir tyrimo metodų) liberalizavimo tendencijos: biheivioristai patobulino empirinius ir matematinius tyrimų metodus, tyrinėjo išmokimą, emocijas, kalbą. Biheiviorizmo idėjos turėjo įtakos antropologijai, sociologijai, pedagogikai, lingvistikai, semiotikai, buvo vienas kibernetikos šaltinių.

1358