bijūnas

bijnas (Paeonia), bijūninių (Paeoniaceae) šeimos augalų gentis. Žinoma apie 50 rūšių. Sumedėję, arba krūminiai, bijūnai paplitę Azijos rytuose, žoliniai – Viduržemio jūros baseine, Azijos subtropinio klimato juostoje, Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje.

bijūnai

puikusis bijūnas

Lapus metantys krūmai ir daugiamečiai žoliniai augalai. Užauga 50–200 cm aukščio. Lapai yra įvairaus dydžio ir formų, dukart ar triskart trilapiai, blizgantys. Atskiros lapų skiltys – atvirkščiai kiaušiniškos arba ovalios, kartais siauros, linijiškos. Lapų kraštai būna lygūs, dantyti, karpyti. Žiedai dideli, nuo 10 iki 26 cm skersmens, kvapnūs, balti, rožiniai, kreminiai, raudoni. Skirstomi į 5 formas: tuščiaviduriai, japoniniai, plukės formos, pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai. Žydi gegužės–liepos mėnesį. Žiedus apdulkina vabzdžiai, bitės, kuriuos privilioja malonus kvapas ir daugybė nektaro. Vaisius – plikas arba plaukuotas lapavaisis, kuriame subręsta stambios iki 10 mm ilgio, ovalinės, rudos ar juodai rudos, blizgančios sėklos. Dauginami ūgliais, kerų dalijimu (sumedėję bijūnai – skiepijimu, atžalomis, atlankomis). Bijūnai gali augti nepersodinti iki 100 metų. Auginamų bijūnų asortimentas labai didelis ir įvairus.

Priskaičiuojama apie 5000 naujų bijūnų veislių (oficialiai užregistruota Tarptautiniame bijūnų registre). Labiausiai paplitusios puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora), siauralapio bijūno (Paeonia tenuifolia), krūminio bijūno (Paeonia suffruticosa) veislės. Vaistinio bijūno (Paeonia officinalis) vainiklapiai, sibirinio bijūno (Paeonia anomala) gumbai vartojami gydymui. Žolininkai ir gydytojai šiuos bijūnus ypač vertino iki 16 a. pabaigos. Liaudies medicina naudoja šių augalų preparatus sąnarių skausmui malšinti, ginekologiniams negalavimams gydyti. Vaistinis bijūnas pražysta anksčiau negu daugelio kitų rūšių bijūnai ir žydi gana trumpai. Žiedai šiek tiek nuodingi. Vidurio Europoje vaistiniai bijūnai gėlynuose pradėti auginti 15 a., bet greitai išpopuliarėjo ir paplito. Lietuvoje, manoma, 15 a. pabaigoje ar 16 a. šiuos bijūnus pirmiausia pradėjo auginti vienuolynų ir dvarų soduose, vėliau – valstiečių ir miestelėnų sodybose.

bijūnas ‘Virgilijus’

bijūnas ‘Garbė motinai’

Lietuvoje dažniausiai auginami puikusis bijūnas, vaistinis bijūnas, krūminis bijūnas, europinis bijūnas ir jų veislės. Bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, kai kurios bijūnų rūšys natūraliose augimvietėse auga tarp medžių ar krūmų. O. Skeivienės sukurta net 19 lietuviškų veislių, iš jų 3 baltažiedžių (puikiųjų) bijūnų (‘Profesorius Grybauskas’, ‘Garbė motinai’, ‘Virgilijus’) veislės. Didelės bijūnų kolekcijos sukauptos Vilniaus universiteto botanikos sode, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode. Ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos gėlių selekcininkų sukurtoms veislėms kaupti, tirti ir saugoti. Bijūnų kolekcijai veislės atrenkamos pagal jų dekoratyvines savybes. Pagrindinis atrankos kriterijus žiedų forma, dydis bei jų spalva. Veislių žiedai gali būti nuo baltų iki tamsiai raudonų atspalvių, išskyrus mėlyna. Dar vienas atrankos kriterijus tai spalviniai dariniai ant žiedų (gali būti smulkūs ir stambūs brūkšniai ar dėmės).

vaistiniai bijūnai

krūminis bijūnas

bijūnas ‘Profesorius Grybauskas’

bijūnas ‘Maironis’

krūminio bijūno žiedas

bijūnas ‘Darius ir Girėnas’

puikusis bijūnas ‘Našutis’

-pivonija; -pinavija

L: Z. Gudžinskas Tradiciniai Lietuvos darželių augalai Vilnius 2010.

2271

951