bimetalzmas (bi... + metalai), pinigų sistema, kurioje dviem tauriesiems metalams (dažniausiai auksui ir sidabrui) nustatyta visuotinio vertės ekvivalento funkcija. Iš abiejų metalų nukaltos monetos apyvartoje cirkuliuoja lygiomis teisėmis.
Galimos bimetalizmo rūšys: paralelinės valiutos sistema, pagrįsta auksinių ir sidabrinių monetų vertės santykiu, kuris stichiškai susiklostė pagal šių metalų kainą rinkoje, ir dvejopos valiutos sistema, pagrįsta valstybės nustatytu abiejų metalų monetų vertės santykiu (šis santykis dažniausiai neatitiko metalų rinkos kainų).
Bimetalizmas buvo plačiai paplitęs 16–18 amžiuje, kai kuriose šalyse (Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Šveicarijoje) – 19 amžiuje. 19 amžiaus pabaigoje dėl įvairių priežasčių (ypač nuvertėjus sidabrui) daugelyje šalių bimetalizmas pakeistas aukso monometalizmu (aukso standartas).
Bimetalizmui buvo būdingos visavertės monetos – jose esamas metalo kiekis atitiko jų nominalią vertę. Tokios monetos sukeldavo tam tikrų nepatogumų: jei metalo, iš kurio pagaminta moneta, kaina didėja, tai po kiek laiko monetų kiekis pinigų apyvartoje mažėja, nes žmonės panaudoja tokias monetas pelnui gauti. 1853 Jungtinėse Amerikos Valstijose ėmė cirkuliuoti smulkūs metaliniai pinigai, kokiais naudojamasi ir šiandien. Jų nominali vertė didesnė negu reali monetos metalo vertė (bilonas). Aukso ir sidabro rinkos kaina laikui bėgant kito. Išryškėjus kainų proporcijų pasaulinėje rinkoje nukrypimui nuo oficialios vidinės kainų proporcijos, vienas iš metalų tapdavo vertingesnis, todėl vienu metu pelningiau buvo parduoti auksą, kitu – sidabrą. Situaciją, kai pinigai dingsta iš apyvartos, jei jų rinkos vertė viršija oficialiai nustatytą vertę, nusako Greshamo dėsnis.
Bimetalizmo terminą 1869 pirmasis pavartojo italų ir prancūzų ekonomistas Henri Cernuschi (1821–1896).
2019
paralelinės valiutos sistema; dvejopos valiutos sistema