bioakùstika (bio… + akustika), fiziològinė akùstika, biologijos šaka, tirianti organizmų gebą skleisti ir priimti akustinius signalus. Bioakustika tiria akustinių signalų sklidimo terpę (orą, vandenį), jų dažnį bei skleidimo pobūdį (signalai skleidžiami nenutrūkstamai arba impulsais), kokiais organais priimami šie signalai ir kokia informacija perduodama (biokomunikacija). Tyrimai turi praktinę reikšmę kuriant technines sistemas orientacijai erdvėje užtikrinti, kontroliuojant gyvūnų elgesį (baidant paukščius nuo oro uostų). Svarbūs aukštesniųjų primatų garsų tyrimai (pvz., šimpanzės skleidžia tūkstančius skirtingų garsų, kuriuos mokslininkai aiškina kaip primityvios kalbos užuomazgą). Bioakustikos pradininku laikomas vokiečių fizikas ir fiziologas H. L. F. von Helmholtzas. Bioakustika, kaip mokslo šaka, oficialiai pripažinta I tarptautiniame bioakustikų kongrese (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1956).
779