bioarchitektūrà (bio… + architektūra), architektūros kryptis, grindžiama gyvosios gamtos formomis, jų struktūros ir funkcionavimo dėsningumais. Pradėjo formuotis 20 a. viduryje. Bioarchitektūra gyvosios gamtos objektų tyrimo duomenis naudoja statiniams konstruoti, architektūrinei erdvei kurti. Vengiama tiesmukiško gamtos formų kopijavimo, bandoma nustatyti gamtos raidos dėsnių ir architektūros ryšius. Pagal funkcinių analogijų metodo (architektūros ir gamtos formų sugretinimą, jų susidarymo būdų ir principų palyginimą) išvadas sprendžiamos ir ekologinės, spalvų parinkimo, apšvietimo, estetinės problemos.
Jungtinių Amerikos Valstijų paviljonas pasaulinėje parodoje EXPO‑67 Montréalyje (1967, inžinierius R. B. Fulleris)
Jau senovės egiptiečiai ir graikai statė pagal gamtos formas arba jų įvaizdžius (kolona panaši į medžio kamieną, kolonos kapitelis panašus į gėlės žiedą). Gamtos formos atsispindi ir moderno pastatuose. Šiuolaikinės konstrukcinės sistemos ir jų dalys (sijos, stulpai, kevalai, klostės) t. p. panašios į gamtos formas (medžius, jų lapus, jūrų kriaukles): UNESCO būstinė Paryžiuje (1958, architektai M. L. Breueris, B.‑L. Zehrfussas) ir parodų salė Palazzo del Lavoro Turine (1961, abiejų architektas P. L. Nervi), Olimpinis stadionas Miunchene (1972, architektai G. Behnischas, F. Otto).
Olimpinių žaidynių stadionas Miunchene (1972, architektai F. Otto, G. Behnischas)
959