biocenòzė (bio… + gr. koinos – bendras), bendrijà, tam tikroje teritorijoje ar buveinėje egzistuojanti gyvųjų organizmų populiacijų visuma, kurioje nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, yra gana pastovūs tarpusavio santykiai ir ryšiai tiek erdvėje, tiek laike.
Biocenozę sudaro augalai, grybai, gyvūnai, mikroorganizmai. Skiriama erdvinė, rūšinė ir trofinė biocenozės struktūra. Ji yra organizacinis vienetas, kuriam būdingos ypatingos (naujos kokybės) savybės, kurių neturi tos visumos sudėtinės dalys (individai ir populiacijos). Gamtoje nei organizmai, nei rūšių populiacijos neegzistuoja atskirai vieni nuo kitų.
Biocenozė susiformavo veikiama evoliucijos veiksnių – kovos dėl būvio, atrankos ir kita. Gali būti sausumos ar vandens biocenozė. Jai būdinga organizmų rūšių įvairovė, augimo formos ir struktūra (žolinė augalija, medžiai ir krūmai, ardas, kuriame jie išsidėstę), tam tikrų rūšių vyravimas (iš visų rūšių tik maža dalis yra gausesnė, aktyvesnė), santykinis gausumas (galima apskaičiuoti) ir trofiniai ryšiai (nurodo energijos ir medžiagų apytaką nuo augalų link žolėdžių ir plėšrūnų). Biocenozė gali susiklostyti konkurencijos, plėšrumo ar simbiozės pagrindu. Vyraujančių rūšių charakteristikos gali nulemti biocenozės stabilumą – sistemos gebėjimą ją sutrikdžius ar pažeidus atgauti pirminę būseną.
Būna pirminė (natūrali) ir antrinė biocenozė. Pirminė susiformuoja gamtoje savarankiškai, antrinei – įtakos turi žmogaus veikla. Biocenozė turi savybę keistis, jos pokyčiai laike gali būti kryptingi (augalijos kaita) ir nekryptingi (cikliniai ar svyruojantys). Biocenozei būdinga pusiausvyra (homeostazė), jos struktūrą palaiko visų komponentų tarpusavio sąveika.
Biocenozę tiria sinekologija ir biocenologija.
1877 pirmasis biocenozės terminą pavartojo K. A. Möbius.
644