biochèmija (bio… + chemija), biologijos šaka, tirianti gyvosios materijos cheminę sudėtį (statinė biochemija), medžiagų apykaitos procesus (dinaminė biochemija), gyvybinės veiklos cheminius procesus (funkcinė biochemija). Pagal tyrimo objektą skirstoma į mikroorganizmų, augalų, gyvūnų ir žmogaus biochemiją. Teikia duomenų botanikai, zoologijai, farmakologijai, veterinarijai, parazitologijai, genetikai; taikomi organinės ir fizikinės chemijos, fizikos, biofizikos, fiziologijos, mikrobiologijos tyrimo metodai (cheminė analizė, elektroforezė, chromatografija, spektrometrija). Biochemijos svarbiausios problemos: biomolekulių savireguliacija, izoterminiai procesai, fermentų vykdomos reakcijos, skirtingų baltymų molekulių sąveika su nukleotidais, fermentų, dalyvaujančių ląstelių atsigaminimo procese, nustatymas.
Biochemijos raida
Biochemija atsirado plėtojant organinę chemiją ir fiziologiją; kaip mokslas pradėjo formuotis 18 a. pabaigoje. Jos plėtrai daug įtakos turėjo jatrochemikų J. B. van Helmonto (Nyderlandai), Paracelso (Vokietija) virškinimo ir rūgimo procesų tyrimai, 18 a. pabaigos–19 a. pradžios fizikiniai ir cheminiai laimėjimai, kurie padėjo įveikti flogistono ir vitalizmo teorijas. 1828 F. Wöhleris (Vokietija) susintetino šlapalą, 1845 H. Kolbe (Vokietija) – acto rūgštį. 1861 A. Butlerovas (Rusija) sukūrė organinių junginių struktūros teoriją. 1894 E. Fischeris (Vokietija) atrado, kad fermentai nevienodai veikia skirtingas molekules (fermentų veiklos specifiškumas). 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje buvo sparčiai plėtojama statinė biochemija: G. Mulderis (Nyderlandai), A. Danilevskis (Rusija), E. Fischeris ištyrė ir aprašė baltymus, M. Chevreulis (Prancūzija) – riebalines medžiagas, J. Miescheris (Šveicarija) – nukleorūgštis, J. Samneris (Jungtinės Amerikos Vasltijos) išskyrė fermentą ureazę ir įrodė fermentų baltyminę prigimtį. Angliavandenių, baltymų, riebalų apykaitos tyrimas padėjo nustatyti svarbiausius medžiagų apykaitos ir biologinės oksidacijos mechanizmus, susieti medžiagų ir energijos apykaitos procesus. Šie tyrimai skatino dinaminės biochemijos plėtotę. Fotosintezės procesus ir kai kurias apykaitos grandis tyrė K. Timiriazevas, V. Paladinas (Rusija). Žmogaus ir gyvulių organizmo biokatalizatorių bei apykaitos reguliatorių struktūrą ir fiziologines funkcijas tyrė K. Funkas (Lenkija), J. Pavlovas, S. Severinas (SSRS). Svarbūs V. Engelgardto, A. Braunšteino (SSRS) darbai fermentų tyrimo srityje. 20 a. viduryje F. Crickas ir J. D. Watsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sudarė deoksiribonukleorūgšties (DNR) dvigubos spiralės modelį, F. Jacobas, J. Monod (Prancūzija), A. Belozerskis, A. Spirinas (SSRS) aiškino nukleorūgščių svarbą baltymų biosintezei ir biocheminius paveldimumo mechanizmus.
Žurnalai
Leidžiami žurnalai: Biochemical Journal (Londonas, nuo 1906), Journal of Biochemistry (Tokijas, nuo 1922), Enzymologia (Haga, nuo 1936), Biochimija (Maskva, nuo 1936).
L: L. Stryer Biochemistry New York 1995; G. L. Zubay et al. Principles of Biochemistry Dubuque 1995.