biofiltras

biofiltras

biofltras, biològinis fltras, biològinis plėvẽlinis reãktorius, nuotekų biologinio valymo sėsliaisiais mikroorganizmais įrenginys. Tai atviras arba uždaras, paprastai apskritas arba stačiakampis rezervuaras su valomąja įkrova. Nuotekos skalauja įkrovos paviršių, aptrauktą gleivinga biologine plėvele iš bakterijų, protistų ir grybų; biologinė plėvelė įgeria ir skaido organines medžiagas. Biofiltro įkrova supilama iš gabalinės inertinės medžiagos (kietųjų uolienų skaldos, plastikinių granulių, šlako ir kita) arba sukraunama iš plastikinių lakštų ryšulių; įkrovos akytumas 50–95 %. Nuotekos gerai ir greitai išvalomos, kai biofiltre yra geros sąlygos mikroorganizmų ir aplinkos dujų mainams, nuolat nuplaunama negyvybinga biologinė plėvelė.

Pagal nuotekų sąlyčio su plėvele būdą biofiltras būna tvindomasis (periodiškai pripildomas ir ištuštinamas), laistomasis, nardinamasis (įkrova periodiškai nardinama į valomas nuotekas arba būna panerta visą laiką) ir su kabančiuoju įkrovos (ją sudaro sluoksnis dalelių, kabančių kylančiame nuotekų ir dujų sraute) sluoksniu. Būna aerobinio (dažniausiai apskritas ar stačiakampis atviras) ir anaerobinio (apskritas uždaras) nuotekų valymo biofiltras; abiejų įkrova 2–8 m aukščio. Aerobinio valymo biofiltro įkrova vėdinama (laistoma, periodiškai nardinama) arba aeruojama suslėgtu oru (panertoji, kabančioji įkrova). Anaerobinio valymo biofiltro įkrova skalaujama apytakiniu valomų nuotekų arba biologinių dujų srautu. Kai kurie biofiltrai su smulkia grūdėta (2–5 mm) didelio savitojo paviršiaus (iki 10 000 m²/m³) įkrova naudojami ir geriamajam vandeniui valyti (amoniui, geležiai, manganui iš požeminio vandens šalinti).

Pirmieji (tvindomieji) biofiltrai įrengti 1893 Anglijoje. Lietuvoje pirmasis biofiltras pradėtas naudoti 1951 Kauno mėsos kombinate.

547