biogenètinis dsnis, vienas svarbiausių evoliucinės biologijos principų, teigiantis ontogenezės ir filogenezės ryšius. Pradinę biogenetinio dėsnio idėją iškėlė Ch. R. Darwinas (1859). Ją 1864 patvirtino vokiečių embriologas F. Mülleris. Biogenetinį dėsnį 1866 suformulavo E. Haeckelis (Vokietija).
Biogenetinis dėsnis teigia, kad individo raida (ontogenezė) yra rūšies istorinės raidos (filogenezės) svarbiausių stadijų trumpas pakartojimas (rekapituliacija). Biologinė raida susiejo biogenetinį dėsnį su genetika. Rekapituliaciją lemia individo genų rinkinyje esantys genai, būdingi protėviams. Pvz., žmogaus ontogenezės pradžioje pirmiausia veikia genai, būdingi visų chordinių pradinėms raidos stadijoms, vėliau – tik stuburiniams, dar vėliau – tik žinduoliams. Evoliucionuojant pasikartojantys konservatyvūs protėvių požymiai gemale vadinami palingenezėmis (chorda, žiaunų lankai). Ankstyvosios ontogenezės stadijos supaprastėja, todėl kartojasi ne protėvių suaugusių formų, bet jų gemalų sandara (žinduolių gemaluose susidaro ne suaugusių žuvų žiaunos, bet tik žuvų gemalų žiaunų užuomazgos). Rekapituliaciją keičia dariniai, atsirandantys dėl gemalo prisitaikymo prie aplinkos (cenogenezės). Cenogenezės sutrikdo taisyklingą palingenezių kartojimąsi ontogenezėje. Evoliucionuojama kintant bet kurioms ontogenezės stadijoms. Tirdamas tokius pokyčius A. Severcovas (Rusija) sukūrė filembriogenezės teoriją.
2586
-rekapituliacija; -cenogenezė; -palingenezė