biogeogrãfija (bio… + geografija), mokslas apie augalų, gyvūnų, grybų, mikroorganizmų taksonų ir biocenozių paplitimą bei pasiskirstymą Žemėje. Siejasi su botanika, zoologija (bendras tyrimo objektas), naudojasi kitų gamtos mokslų duomenimis. Skirstoma į organizmų, augalų ir gyvūnų bendrijų geografiją. Organizmų geografija dar skirstoma į mikroorganizmų, augalų, gyvūnų ir bendrąją, augalų ir gyvūnų bendrijų geografija – į mikrobiocenozių, fitocenozių, fungicenozių, zoocenozių ir biocenozių. Biogeografijos pagrindinės kryptys: regioninė (tiria biogeografines zonas, sritis, nustato endeminius ir būdingiausius taksonus), ekologinė (aiškina organizmų tarpusavio santykius, biologinio produktyvumo, gamtinių kompleksų biomasės geografinį pasiskirstymą), istorinė (tiria geologinių veiksnių poveikį taksonų ir biocenozių raidai). Svarbiausias tyrimo metodas – aprašomuoju, lyginamuoju ir istoriniu principu sudaroma gretimų mokslo šakų duomenų sintezė.
Biogeografija atsirado 19 a., išsiplėtojus augalų ir mikroorganizmų geografijai, zoogeografijai. Ją teoriškai pagrindė A. von Humboldtas, A. Griesebachas (Vokietija), A. de Candolle’is (Šveicarija), E. Warmingas (Danija). Biogeografijos tikslus ir uždavinius 1914 suformulavo A. Braueris (Vokietija); svarbūs A. Voronovo, L. Zenkevičiaus (1963, SSRS) darbai. Biogeografija yra teorinis pagrindas, kuriuo remiantis racionaliai naudojami ir gausinami gamtos ištekliai, jos duomenys naudojami organizuojant gamtos apsaugą, kovai su žemės ūkio kenkėjais. Lietuvoje biogeografijos pradininkė M. Natkevičaitė-Ivanauskienė.
1994