biològinis núotekų vãlymas, nuotekų valymo būdas, pagrįstas heterotrofinių mikroorganizmų veikla. Biologinio nuotekų valymo įrenginių biocenozė suardo biologiškai skaidomus organinius teršalus iki mineralinių molekulių, pasisavindama susidarančias maisto medžiagas (azoto, fosforo, sieros druskas, mineralinius elementus) ir išskirdama dujas. Valomąją biocenozę sudaro gamtoje esančios organizmų rūšys – bakterijos, grybai, protistai ir kitos. Biologinė masė sukaupiama per biocenozės kaupimosi laikotarpį, trunkantį kelias savaites. Ji gali išvalyti nuotekas tik sudarius mikroorganizmams palankias gyvavimo sąlygas: užtenka mitybos medžiagų ir mikroelementų, yra tinkama temperatūra, geri dujų mainai, nėra kenksmingų medžiagų ir kita. Biocenozė gali būti sėsli (biofiltras) arba skendėti kaip dribsniai (aerotankas). Iš biofiltro išteka vien valytos nuotekos. Iš aeroranko su valytomis nuotekomis išteka ir valomoji biocenozė (aktyvusis dumblas), todėl biocenozė atskiriama (antriniuose nusodintuvuose) ir grąžinama į biologinį valymo įrenginį (grąžinamasis aktyvusis dumblas). Abiem atvejais gali vykti aerobinis (kai terpėje yra ištirpusio deguonies, nitritų arba nitratų) arba anaerobinis (kai šių deguonies šaltinių nėra) biologinis nuotekų valymas. Aerobiniu būdu dažniausiai valomos buitinės ir mažai užterštos gamybinės nuotekos: tiekiant į valymo įrenginį orą (arba deguonį) suskaidomos organinės medžiagos, išsiskiria anglies dioksidas, organinis azotas oksiduojamas iki nitratų, nitrifikuotą dumblo mišinį palaikius be oro (denitrifikatoriuje) išsiskiria azotas. Anaerobiniu būdu dažniausiai valomos gamybinės nuotekos, labai užterštos biologiškai skaidomomis organinėmis medžiagomis: šildomuose pūdytuvuose (metantankuose) organiniai teršalai suskaidomi, išsiskiria degios puvimo dujos (biologinės dujos) ir anglies dioksidas. Maisto medžiagų į gamtinius vandenis patenka mažiau, kai tos pačios nuotekos apdorojamos (biologiškai skaidant organinius teršalus) keliais būdais: aerobinėmis sąlygomis šalinamas fosforo, anaerobinėmis – azoto perteklius, aeruojant susidaro nitratai. Toks mišrus biologinio nuotekų valymo būdas taikomas nuo 20 a. 9 dešimtmečio. Nuotekos valomos ir artimomis gamtinėms sąlygomis: gruntinis biologinio nuotekų valymas (nuotekos sunkiasi pro biologine plėvele aptrauktas grunto daleles; filtratas suteka į specialų drenažo tinklą), tvenkininis biologinio nuotekų valymas (nuotekos laikomos specialiuose tvenkiniuose). Nuotekos valosi lėtai, todėl šie būdai tinka, kai nuotekų nedaug arba kai jų teršalų koncentracija maža (baigiamasis valymas). Biologinio nuotekų valymas priskiriamas antriniam valymo etapui (apdorojamos nuotekos, iš kurių jau pašalintos nusėdusios priemaišos ir plūdrenos). Biologiškai apdorojamos (stabilizuojamos) ir nuotekų valymo atliekos – dumblas; pirminio ir mišriojo dumblo organinės medžiagos skaidomos anaerobiškai, perteklinio aktyviojo dumblo – aerobiškai. Pirmieji biologinio nuotekų valymo įrenginiai pastatyti Anglijoje (biofiltrai 1893, aerotankai 1914). Lietuvoje įrenginius organiniams teršalams iš nuotekų šalinti imta statyti 20 a. 5–6 dešimtmetyje. Pirmasis biofiltras įrengtas 1951 Kaune, pirmieji gruntinio valymo įrenginiai įrengti 1960 Panevėžyje, aerotankai – 1968 Šiauliuose.
547