biòmas (gr. bios – gyvenimas, gyvybė), organizmų bendrijų visuma, susidariusi dėl sudėtingos fizinių (ypač regionų klimatinių ir dirvožemio) bei biotinių veiksnių sąveikos. Biomų ribos netikslios, kadangi jie pereina vieni į kitus gana plačioje teritorijoje, be to, jų užimami plotai yra milžiniški. Kiekvienam biomui būdingas tam tikras vyraujantis klimaksinės augalijos tipas, nulemiantis gyvūnijos sudėtį.
Skiriami šie biomai: tundros, taigos, vidutinių platumų klimato juostos drėgnojo spygliuočių miško, vidutinių platumų klimato juostos lapuočių miško, plačialapio visžalio subtropinio miško, vidutinių klimato juostos stepės, tropinės savanos, dykumos, čiaparalio, drėgnojo tropinio miško, tropinio lapuočių miško ir krūmynų, kalnų. Įvairiems žemynams ir regionams būdinga skirtingos biomų klasifikacijos. Jie išsidėstę aplink Žemės rutulį horizontaliomis juostomis, kartais sutampančiomis su geografinėmis zonomis.
Analogiška biomų kaita (vertikalusis zoniškumas) yra kalnuose. Gretimus biomus vieną nuo kito skiria pereinamosios zonos (ekotonai). Jį nulemia metinė vidutinė temperatūra bei krituliai. Jo sudėčiai būdinga ne tik klimaksinės stadijos augalija, bet ir įvairios tarpinės jos raidos stadijos. Pvz., žolinės augalijos bendrija yra lapuočių miško biomo tarpinė raidos stadija, o klimaksinė forma – plačialapiai lapuočių medžiai. Tundros biomas yra apie Šiaurės poliarinį ratą, už miškų zonos; nedideli jo plotai – ir kai kuriose Pietų pusrutulio salose. Taigos biomas yra Šiaurės Amerikos ir Eurazijos zonoje, vidutinių platumų klimato juostos miškų biomas tęsiasi nuo mišriųjų spygliuočių ir plačialapių miškų zonos iki drėgnų vietų augalų bendrijų. Drėgnųjų spygliuočių miškų biomas yra Šiaurės Amerikos vakaruose. Jam būdinga didelė temperatūra, maža jos sezoninių svyravimų amplitudė ir didesnis oro drėgnumas, kurį lemia kritulių kiekis ar dažni rūkai. Vyrauja spygliuočiai, tačiau šis biomas labai skiriasi nuo taigos. Čia paplitę kadagiai ir cūgos, piečiau auga sekvojos ir kartyliai. Ryškus pomiškis, kuriam būdinga samanos, gausūs epifitai. Vidutinių platumų klimato juostos lapuočių miškų biomas yra ten, kur daug kritulių, vidutinė temperatūra svyruoja sezonais, o plačialapio visžalio subtropinio miško biomas ten, kur daug drėgmės, bet kur kas mažesni vasaros ir žiemos sezonų temperatūros skirtumai. Šis biomas būdingas Japonijos centrinės ir pietinės dalies, kai kuriems Šiaurės ir Centrinės Amerikos regionams. Juose auga ąžuolai, magnolijos, lauramedžiai, bugieniai, figmedžiai, tamarindai, palmės, lianos. Biomų miškams būdingi epifitai, didelė rūšinė įvairovė. Stepės biomas užima didžiules teritorijas. Tropinės savanos biomui būdingi reti medžiai ar jų grupės. Dykumų biomas paplitęs sauso klimato srityse (metų kritulių vidutinė norma mažesnė nei 250 mm arba krituliai greitai išgaruoja). Čiaparalio biomas būdingas minkštas vidutinis klimatas, gausūs lietūs žiemą ir sausros vasarą. Drėgnojo tropinio miško biomas pasižymi didžiausia gyvybės formų įvairove, dideliu kritulių kiekiu; jis paplitęs Pietų Amerikoje (Amazonės ir Orinoco upių baseinuose), Centrinėje Amerikoje, Afrikoje (Kongo, Nigerio ir Zambezės upių baseinuose) bei Madagaskare, Indijos‑Malajų zoogeografinėje srityje, Kalimantano, Naujosios Gvinėjos salose. Įvairiose srityse rūšinė įvairovė skirtinga. Paros temperatūros svyravimai ryškesni negu sezoniniai. Daugelio augalų ar gyvūnų gyvenimo ciklai reguliuojami ir reiškiasi ne tiek dėl aplinkos poveikio, kiek dėl vidinių ritmų. Tropinis miškas turi tik jam būdingą išsidėstymą ardais. Gausu lianų. Gyvūnijos yra daugiau medžiuose nei ant žemės. Daug archajinių rūšių. Šis biomas turi ypatingą svarbą Žemės klimatui, rūšių formavimuisi ir jų evoliucijai. Kalnuose gyvosios gamtos bendrijos išsidėsčiusios specifiškai, tam tikromis aukščių juostomis. Ekotonų ribos tarp įvairių biomų silpnesnės, ryšys tarp įvairių biomų glaudesnis nei lygumose.
-augalijos tipas; ekotonas
644