biomètrija (bio… + gr. metreō – matuoju), biologijos šaka, taikanti matematinės statistikos ir tikimybių teorijos metodus biologiniams procesams tirti. Padeda apskaičiuoti šių procesų charakteristikų verčių svyravimus ir galimus pokyčius, numatyti jų būtinumą ir atsitiktinumą. Svarbiausi biometrijos uždaviniai: nustatyti matuojamojo parametro statistines charakteristikas, įvertinti, kiek nepriklausomų veiksnių turi įtakos tiriamojo dydžio vertei (nuo kelių veiksnių priklauso derlius, suvokiama objekto spalva, maisto skonis).
Biometrija atsirado 19 a. pabaigoje. F. Galtonas pasiūlė metodų kokybiniam parametrų variabilizmui, tarpusavio priklausomumui (koreliacijai) įvertinti ir padėjo regresinės analizės pagrindus. Anglų mokslininkas K. Pearsonas tyrė pagrindinį matuojamųjų dydžių pasiskirstymą, pasiūlė koreliacijos koeficientą dviejų dydžių ryšiui įvertinti. R. A. Fisheris tęsė darbus kurdamas biometrijos metodologiją. Jis statistinius metodus taikė eksperimento planavimui, nustatė, kad jie leidžia mažinti stebėjimų skaičių, nes duomenų patikimumas nekinta. Kai kuriuos biometrijos klausimus tyrė S. Četverikovas, J. Filipčenko, N. Smirnovas (Rusija).
Žurnalai: Biometrica (Londonas, nuo 1901), Biometrics (Atlanta, nuo 1945), Biometrische Zeitschrift (Berlynas, nuo 1959).
Lietuvoje biometrijos problemas daugiausia tiria A. J. Bikelis, J. J. Kruopis, P. Vaitkus.
779