biosferà (bio… + gr. sphaira – rutulys), Žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai. Tai dirvos (litosferos), vandens (hidrosferos) ir oro (atmosferos) sluoksnis, kuriame egzistuoja gyvybė. Daugiausia organizmų kaupiasi Žemės paviršiuje (apatiniuose atmosferos sluoksniuose), viršutiniuose vandens (iki 500 m gylio) ir dirvos (20–100 cm gylyje) sluoksniuose. Atmosferoje gyvybė randama iki 10–15 km aukščio (bakterijos, augalų sporos), tačiau prisitaikiusių prie šios aplinkos organizmų nėra, jie čia būna laikinai. Hidrosferoje organizmų randama iki 11 km gylio (vandenynuose). Litosferoje kai kurie mikroorganizmai gyvena iki 2–3 km gylio, kai kurių graužikų urvai yra 6–7 m gylyje, vabzdžiai prasiskverbia į žemę iki 5–6 m. Biosfera – ekosistemų visuma, susijusi sisteminiais išorinės energijos (Saulės spinduliuotės), gyvosios ir negyvosios medžiagos sąveikos ryšiais. Biosfera, veikdama Žemės fizinę aplinką, daro įtaką visiems gyviesiems organizmams. Į šią sistemą nuolat skverbiasi galingas Saulės energijos srautas. Daug Saulės energijos atspindi debesys (33 %), dulkės (9 %). Didesnė šių spindulių srauto energijos dalis išeikvojama skverbiantis pro troposferą, ozono sluoksnis sulaiko daug gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių.
Visi gyvybiniai procesai Žemėje vyksta vienaip ar kitaip naudojant Saulės energiją. Fotosintezės metu Saulės spindulių energija virsta chemine, mechanine, šilumine. Biosferoje visą laiką vyksta sąveikos procesai. Ji nuolat atsinaujina, palaiko pastovią pusiausvyrą (homeostazė). Žaliųjų augalų fotosintezė ir augalų bei gyvūnų kvėpavimas palaiko nuolat atsinaujinančių atmosferos dujų struktūrą. Geologinėje praeityje gyvoji medžiaga keitė Žemės plutos sluoksnius, juose randama jos biocheminių veiklos produktų (anglių, naftos). Organizmų kvėpavimas, mityba ir dauginimasis bei su tuo susiję procesai, kurdami, kaupdami ir skaidydami organines medžiagas, garantuoja nenutrūkstamą energijos ir medžiagų apykaitos ciklą (biogeocheminiai ciklai). Ciklų metu daugumos cheminių elementų atomai daugybę kartų migruoja per gyvąją medžiagą. Pvz., visas atmosferos deguonis perkeliauja kas 2000 m., anglies dioksidas – per 200–300 m., o visas biosferoje esantis vanduo šį ciklą pereina per 2 mln. metų. Įvairūs organizmai gali skirtingai kaupti savyje vienus ar kitus aplinkos elementus (gelžbakterės kaupia geležį, kai kurie protistai, daugelis moliuskų ir duobagyvių – kalcį, titnagdumblainiai, asiūkliai – silicį). Biogeocheminiai ir medžiagų apykaitos ciklai palaiko Žemės gyvybės formų egzistavimą.
Naujas biosferos raidos etapas prasidėjo, kai Žemėje neliko nė vienos sausumos ar vandens vietos, kur nebūtų galima aptikti žmogaus veiklos pėdsakų. Miškų kirtimas, organinės kilmės kuro gamyba ir deginimas, vandens saugyklos, miestų ir transporto plėtra, naujos medžiagos intensyvina medžiagų ir energijos apykaitą biosferoje, keičia jos sudėtines dalis ir struktūrą. Biosferos terminą 1875 pirmą kartą pavartojo E. Suess.
455