biotelemètrija (bio… + tele… + gr. metreō – matuoju), biologinių objektų ir reiškinių savybių matavimas per atstumą. Prie tiriamojo objekto (gyvūno, augalo) prijungto matuoklio duomenys persiunčiami į toliau esantį imtuvą. Biotelemetrijos sistemą sudaro matuoklis, siųstuvas (paprastai radijo, rečiau – lazeris ar elektros signalų generatorius), ryšio kanalas (radijo bangos, lazerio spindulys, laidas), imtuvas ir signalą užrašantis kompiuteris. Ryšio kanalo galuose būna stiprintuvai ir signalus perkoduojantys keitikliai. Matuoklis būna pritvirtinamas prie kūno paviršiaus (kaklo, kojų, nugaros, ausies, peleko), duodamas nuryti, įsodinamas po oda, kartais į pilvo ertmę.
Biotelemetrija paprastai naudojama fiziologinei būsenai stebėti medicinoje (ligonių), darbo fiziologijoje (lakūnų, kosmonautų), biologijoje (gyvūnų). Biotelemetrija plačiai naudojama ekologijos tyrimuose (šiuolaikinėmis palydovinėmis biotelemetrijos sistemomis stebimos gyvūnų migracijos), kartu užrašomi jų garsiniai signalai (biokomunikacija), matuojama širdies veikla, kraujospūdis, raumenų veikla.
2586