Biržai

Bržai, miestas Lietuvos šiaurėje, prie Širvėnos ežero; rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras. 10 546 gyventojai (2022).

Per miestą į Širvėnos ežerą teka Agluona ir Apaščia. Miesto dalis, esanti į vakarus nuo Agluonos, vadinama Naujamiesčiu; tarp Apaščios ir Agluonos yra Senamiestis, Širvėnos šiauriniame krante – Astravas. Plentai į Pasvalį, Rokiškį, Kupiškį, Rygą. Yra 2 bažnyčios: Šv. Jono Krikštytojo, evangelikų reformatų.

Biržai

Biržų miesto herbas

Tekstilės ir maisto pramonė, statybinių medžiagų gamyba. Didžiausios įmonės: lininių verpalų ir audinių gamybos bendrovė Siūlas, Biržų duona (1995), Biržų alus (1995), Biržų autobusų parkas, Biržų žemtiekimas (1991).

Paštas, Panevėžio teritorinė muitinė, Šiaulių pasienio policijos rinktinės Biržų užkarda. Poliklinika, ligoninė, 3 vaistinės, veterinarijos ligoninė ir veteterinarinės vaistinės. Biržų technologijų ir verslo mokymo centras, Saulės gimnazija, 3 pagrindinės mokyklos, jaunimo mokykla, muzikos, sporto mokyklos, 2 lopšeliai‑darželiai, 2 darželiai‑mokyklos. Kultūros namai ir centras, kino ir pramogų centras, krašto muziejus Sėla (įkurtas 1928). 10 sporto klubų, aeroklubas, turizmo informacijos centras. Yra Biržų regioninio parko direkcija. Leidžiami laikraščiai Biržiečių žodis (nuo 1994), Šiaurės rytai (nuo 2000).

3061

Architektūra

Miesto senoji dalis suformuota prie tvirtovės 16 a. pabaigoje pagal Valakų reformos laikotarpiui būdingą stačiakampio plano schemą; išplėsta pagal architekto T. Spinowskio 1661–62 planą. Miestas su tvirtove sudarė Renesanso epochai būdingą kompleksą – vienintelį tokį išlikusį Lietuvoje. 1923 Biržai pagal stačiakampį planą išplėsti į rytus. Per II pasaulinį karą beveik sunaikintos istorinės dalies architektūra neatkurta.

Biržų pilies rūmai (17 a., architektas T. Spinowskis, 1978–86 atstatyti, architektas E. Purlys)

Pagrindiniai dabartinės tūrinės erdvinės kompozicijos bruožai susidarė 20 a. antroje pusėje. Senamiestyje vyrauja 20 a. antros pusės 1–3 aukštų mūriniai pastatai, yra keturkampė aikštė (susidarė išplėtus kvadratinę Rotušės aikštę). Širvėnos ežero pietiniame krante – Biržų pilis, šiauriniame – Astravo dvaro sodyba. Katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1858 ar 1861, architektas T. Tišeckis) romantizmo neobaroko krypties, interjeras modifikuotų klasicizmo formų. Neogotikinė evangelikų reformatų bažnyčia (1874, architektas H. Shellis). Laisvės paminklas (1931, skulptorius R. Antinis; 1946 nugriautas, 1990 atstatytas, skulptorius R. Antinis jaunesnysis), J. Janonio paminklinė skulptūra (1976, skulptorius K. Bogdanas).

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Biržuose (1858 ar 1861, architektas T. Tišeckis)

Evangelikų reformatų bažnyčia Biržuose (1874, architektas H. Shellis)

1609

1688

Istorija

Biržų apylinkės buvo gyvenamos jau neolite. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1455, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis dovanojo Trakų vaivadai Radvilai Astikaičiui 6 pavaldinius ir žemės. Radvilos čia plėtė savo valdas ir valdė Biržus iki 19 a. pradžios. 1500 pastatyta katalikų bažnyčia. Miestelis pirmąkart paminėtas 1520 (buvo 53 namai). 1542–45 prie jo minima ir Astravo žemė. Biržai buvo strategiškai svarbūs – pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į Rygos uostą. 1547 tapo Biržų kunigaikštystės centru, o netrukus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Livonijos pasienio tvirtove. Nuo 1564, kai Mikalojus Radvila Rudasis tapo evangeliku reformatu, iki 1731 Biržus valdė protestantiška Biržų-Dubingių Radvilų šaka. 1586–89 pastatyta mūrinė Biržų pilis – Radvilų rezidencija. 1587 užtvenkus Apaščios ir Agluonos upių santaką, suformuotas, manoma, seniausias Lietuvoje dirbtinis tvenkinys – Širvėnos ežeras (buvo vandens kelių sistemos, jungiančios Biržus su Rygos uostu, dalis). 1587 pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, 17 a. pirmaisiais dešimtmečiais – rotušė ir kiti visuomeniniai pastatai, miestas apjuostas pylimais, perkasais ir gynybinėmis sienomis. Kristupas Radvila Perkūnas 1589 išrūpino miesteliui Magdeburgo teisę, kuri atnaujinta 1642, 1644, 1685, 1701, 1744, 1777, 1780, t. p. turgaus bei prekymečių teises. Prie evangelikų reformatų bažnyčios nuo 1597 veikė pradžios mokykla, 18 a. išaugo į gimnaziją. Kristupas Radvila (1585–1640) paskelbė miesto prekybos taisykles, įvedė viešuosius saikus ir matus.

17 a. pradžioje iš Trakų į Biržus atsikėlė nemažai karaimų (1690–91 jų gyvenimą tyrinėjo Uppsalos universiteto profesorius G. Peringeris). Miestas ir pilis nuniokoti 1625 ir 1657 per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karus su Švedija. 1661–62 Biržai buvo architekto T. Spinowskio perplanuoti ir padidinti, o 17 a. antroje pusėje kartu su pilimi atstatyti. 1663 turėjo 114, 1682 – 182 kiemus; 1686 veikė odininkų, siuvėjų, kalvių, audėjų cechai, pirklių draugija. Susikūrus vokiečių bendruomenei, 1636 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1687 prie jos įsteigta pradinė mokykla. 1701 pilyje pasirašyta Biržų sutartis. Per Šiaurės karą 1704 pilis vėl sugriauta, o miestas sudegintas. 1731 Biržus įsigijo Nesvyžiaus šakos Radvilos katalikai. Pradėta persekioti protestantus. Miestas neteko ankstesnės reikšmės. 1792 jam suteikta renovacinė privilegija; 1794 panaikinta.

1804 Radvilos įkeitė Biržus Tiškevičiams, kurie 1811 juos išpirko. 1844 Biržai tapo Tiškevičių majoratu. Astrave jie pasistatydino rezidenciją – dvaro rūmus. 1861–1950 Biržai buvo valsčiaus, 1915–19, 1924–50 ir Biržų apskrities centras. Per 1863–1864 sukilimą miestelio apylinkėse įvyko Biržų kautynės. 1865 Rusijos valdžios pastangomis pastatyta cerkvė. 1803 buvo 212, 1829 – 205, 1841 – 264 kiemai. 19 a. antroje pusėje miestelis atsigavo. 1880 buvo 20 gatvių, 536 namai, 40 parduotuvių, keli šimtai amatininkų. Prieš I pasaulinį karą įsikūrė linų ir vilnos perdirbimo įmonės, veikė 3 malūnai, vartotojų bendrovė, spaustuvė, kuri tapo Šiaurės Lietuvos spaudos centru. 1908 įkurta 4 klasių mokykla, įsteigta vaidintojų būrelis (1912–15 – Lyra), 1918 – muzikos ir dramos draugija Mūza. 1917 įkurta Saulės gimnazija. 1919 05 Biržus iš Raudonosios armijos išvadavo Joniškėlio partizanai.

1925 05 15 eitynės Vytauto gatve

1921 iki Biržų pratęstas siaurasis Šiaulių–Pasvalio geležinkelis. Biržai tapo svarbiu Šiaurės Lietuvos miestu. Apylinkių linų produkciją perdirbo Siūlo fabrikas (įkurtas 1930 Astrave), buvo 2 malūnai, 3 lentpjūvės, alaus darykla, pieninė, daugiau kaip 20 amatininkų dirbtuvių, elektrinė. 1932 veikė 228 parduotuvės, 5 viešbučiai, 2 kino teatrai. Apie 1934 veikė 14 savarankiškų visuomeninių draugijų skyrių ir 46 kultūros organizacijų skyriai. Biržai buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinis centras, t. p. veikė katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų, baptistų, judėjų religinės bendruomenės, laisvamaniai. 1923 buvo 666, 1934 – 1039 namai.

Per nacių okupaciją 1941 Astrave buvo sušaudyta apie 3000 žm., daugiausia žydų. Per II pasaulinį karą 1944 dėl Biržų vyko permainingi mūšiai tarp Raudonosios armijos ir vokiečių kariuomenės. Buvo sugriauta apie 70 % pastatų ir visas miesto centras. 1941 ir 1944–52 į SSRS ištremta 214 Biržų gyventojų. 1944 10 26 Lietuvos partizanai iš miesto areštinės išlaisvino 48 suimtuosius. 1948–49 12 Biržų apskrityje veikė Dariaus ir Girėno apygardos, 1951–54 – jos pagrindu susidariusios Pilėnų tėvūnijos partizanai.

Sovietų okupacijos metais Biržai buvo atstatyti, bet senamiestis neišsaugotas, nugriauti tautiniai paminklai. Nuo 1950 – rajono centras. Svarbiausiomis įmonėmis liko rekonstruotas fabrikas Siūlas ir alaus darykla, pastatyta kitų įmonių. 1988 10 13 Biržuose įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, 1988 11 20 virš pilies iškelta tautinė vėliava. 1994 į miestą nutiestas dujotiekis. 1993 06 29 Biržuose pasirašyta atkurtos Lietuvos ir Latvijos sausumos sienos sutartis. 1997 patvirtintas Biržų herbas. 1858 buvo 2700, 1897 – 4413, 1923 – 5315, 1934 – 8300, 1959 – 8624, 1970 – 11 385, 1989 – 15 907, 2001 – 15 262, 2011 – 12 465, 2021 – 10 734 gyventojai.

meno kūrinys, skirtas įamžinti J. Meko atminimą (granitas ir bronza, skulptorius Marius Norkus, 2022; J. Meko skveras Biržuose)

E. J. Yčas Biržai Kaunas 1931; E. Tiškevičius Biržai Šiauliai 1998.

972