Birželio sukilimas

Biržẽlio sukilmas, 1941 06 22–27 sukilimas Lietuvos nepriklausomybei atkurti.

Ruošimasis sukilti

Birželio sukilimą nuo 1940 pabaigos planavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF; įkurtas 1940 11 17 K. Škirpos iniciatyva Berlyne) steigėjai, Lietuvos išlaisvinimą sieję su nacių Vokietijos kariuomenės žygiu į Rytus. Kovai rengėsi Tautinio darbo apsauga, tapusi LAF ginkluotų būrių užuomazga, kitos nelegelios antisovietinės organizacijos ir grupės. Kai kurios jų palaikė ryšius su LAF Berlyne, gaudavo nurodymų kaip kurti organizacijos padalinius ir elgtis prasidėjus karui. Sukilimo centru tapo Kaunas. Žymesni sukilimo vadovai: L. Butkevičius, A. Damušis, V. Nasevičius, P. Padalis, L. Prapuolenis, B. Stasiukaitis.

Sukilimo eiga

Birželio sukilimo pradžia sutapo su SSRS–Vokietijos karo pradžia (1941 06 22). Jau 06 22 vakare Kaune buvo užimtas radiofonas (radijo studija; pradėta rengtis transliacijoms), netrukus – radijo stotis. 06 23 rytą į studiją lydimas kelių sukilėlių kariškių atvyko LAF įgaliotinis L. Prapuolenis ir perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, paskelbė Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtį, buvo sugrotas Lietuvos himnas. Per radiją paskelbus apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, kovą pradėjo LAF būriai, pasipriešinimas besitraukiančiai SSRS kariuomenei išplito visoje Lietuvoje. Atkakliausios kovos vyko Kaune. Nemaži sukilėlių būriai susidarė Metalo, Drobės fabrikuose. Sukilėliai dažniausiai veikė nedideliais būriais: saugojo nuo plėšimo turtą, patruliavo miesto gatvėse, apšaudydavo besitraukiančius sovietinius karinius dalinius, bandė įsigyti ginklų, teikė medicininę pagalbą. Sukilimo partizanams vadovavo stichiškai susidaręs Vietinės apsaugos štabas. Kaune veikė 26, miesto apylinkėse – dar 16 partizanų būrių; iš viso jie turėjo apie 3400 kovotojų.

per Birželio sukilimą susprogdintas Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas per Nemuną Kaune (1941 06 23)

Vilniuje sukilimas buvo mažesnio masto, nes lietuviai čia sudarė gyventojų mažumą. Įtakos turėjo ir tai, kad buvo suimti Bulvičiaus grupės – LAF Vilniaus štabo – nariai. Vis dėlto sukilėliai Vilniuje iki vokiečių pasirodymo užėmė paštą, policijos būstines, radijo stotį, pastatė sargybą prekių stotyje. Vilniuje, Pabradėje, Varėnoje sukilo ir lietuviai kariai, tarnaujantys SSRS kariuomenės Dvidešimt devintajame teritoriniame šaulių korpuse. Jie (manoma, apie 5000 žm.), pasitraukę iš korpuso, jau 06 24 ėmė rinktis Vilniuje. Ne visi aviacijos eskadrilės, dislokuotos Ukmergėje, lakūnai lietuviai vykdė sovietų įsakymą skristi į SSRS gilumą – į Gomelį (Baltarusija).

Dauguma Birželio sukilimo partizanų būrių susikūrė tik SSRS–Vokietijos karui prasidėjus. Jų taktika priklausė nuo vietos sąlygų. Sukilimo visuotinumą ir masiškumą rodo sukilėlių veiksmai provincijoje (ypač Mažeikių, Panevėžio, Utenos, Zarasų ir kitose apskrityse). Į antisovietinį pasipriešinimą ėmė jungtis ir žmonės, nieko negirdėję apie LAF ir pogrindį. Gyventojai, per radiją išgirdę Lietuvos himną ir žinią apie Laikinosios vyriausybės sudarymą, iškeldavo tautines vėliavas, užimdavo (paprastai jau tuščias) buvusios sovietinės vietos valdžios patalpas, nuginkluodavo besitraukiančius pavienius raudonarmiečius, daug kur buvo susiremta su jų bei vietinių sovietinių aktyvistų ginkluotais būriais. Naikinta sovietinė atributika, organizuota miestelių gyventojų turto apsauga, stengtasi palaikyti tvarką ir rimtį. Pakili nuotaika buvo beveik visuotinė: tikėtasi, kad nacių Vokietija padės atkurti Lietuvai nepriklausomybę. Kaune sukilimas truko iki 06 25, kai kuriose kitose vietovėse – beveik visą pirmąją SSRS–Vokietijos karo savaitę.

sukilėliai tanketėje (Kaunas, 1941 06 25)

Birželio sukilimas vyko prieš SSRS okupacinę valdžią ir jos besitraukiančią kariuomenę. Kartu jis buvo nukreiptas ir prieš nacių Vokietijos interesus: paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, sudaryta Laikinoji vyriausybė, vietos valdžios institucijos, iki vokiečių okupacijos iš dalies perimtas Lietuvos administravimas. Antra vertus, sukilimas buvo stichiškas, stigo organizuotumo, vieningo vadovavimo, drausmės. Tai lėmė sumaištį, savivalės faktus – plėšimą, asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Be teismo buvo suiminėjami, įkalinami, kartais ir sušaudomi Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės okupacinės valdžios aktyvistai. Per sukilimą tik ką pradėjusioje legaliai eiti LAF spaudoje dėl nacių įtakos prasidėjo intensyvi antisemitinė propaganda, įvyko pirmieji žydų pogromai (Holokaustas).

Birželio sukilimo padariniai

Kaune žuvo 161, Vilniuje – 24, iš viso – apie 650 sukilėlių. Anksčiau apie Birželio sukilimą rašiusiųjų autorių duomenys skiriasi: vieni mini 2000 (S. Raštikis, Z. Ivinskis), kiti – 4000 (A. Damušis, L. Prapuolenis, K. Škirpa) ar net 6000 (P. Plechavičius) žuvusiųjų. Lietuvoje veikė apie 400 partizanų būrių (kiekviename jų vidutiniškai buvo po 40–50 vyrų), tad sukilėlių partizanų iš viso galėjo būti 16 000–20 000 (daugelis nepagrįstai nurodė apie 100 000). Nors 1941 06 24 laikraščio Į laisvę pirmajame numeryje Laikinoji vyriausybė paskelbė atkurianti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, šis pareiškimas nebuvo įgyvendintas, nes nacių Vokietija įvedė iš pradžių karinį, vėliau – civilinį administracinį okupacinį valdymą. Sukilimu lietuvių tauta įrodė, kad gali kovoti dėl valstybingumo ir nepriklausomybės.

P: Tautos teisė sukilti: Medžiaga ir dokumentai 1941 m. Birželio sukilimui įvertinti Kaunas 2001. L: K. Škirpa Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti Washington 1973; P. Narutis Tautos sukilimas 1941 Lietuvos nepriklausomybei atstatyti d. 1 Oak Lawn 1994; V. Brandišauskas Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09) Vilnius 1996; A. Stepanianienė Antisovietinis 1941 m. lietuvių sukilimas Kaunas 1996; S. Budreckis Lithuanian National Revolt. 1941 Boston 1968.

677