stogastulpis, žymintis Biržų kautynių vietą Gudiškyje (Biržų rj. savivaldybė; pastatytas 1993, skulptoriai Saulius Kontrimas, Algirdas ir Vaidotas Butkevičiai)
Bržų kautỹnės, Gùdiškio kautỹnės, didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos kariuomene per 1863–1864 sukilimą. Įvyko 1863 05 07–09 Biržų girios pakraštyje prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių. Pagal Z. Sierakausko planą – išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše – jo rinktinė (apie 2500 žmonių) 05 03 iš Andrioniškio miško trimis kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai vadovavo A. Mackevičius, vidurinei – Z. Sierakauskas, kairiajai – B. K. Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo Ivano Ganeckio vadovaujama Rusijos kariuomenės rinktinė. 1863 05 07 Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas – majoras Merlinas) – pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po dvi valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške.
1863 05 07–08 naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko Ivano Ganeckio pagrindinės pajėgos (apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių). 05 08 prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. K. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino Ignoto Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius (apie 400 žmonių). 05 09 prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir Ignotas Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus. Per Biržų kautynes buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po kautynių sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.
2111