Bisáu Gvinjos istorija
Ikikolonijiniai ir kolonijiniai laikai
9–10 a. Bisau Gvinėjos teritorijoje apsigyveno fulbių, balančių ir kitos gentys. Jos naudojo geležinius darbo įrankius, vertėsi žemdirbyste, tiekė jūros druską kaimyninėms Vakarų Sudano sritims. Apie 1440 atvyko pirmieji europiečiai (portugalai). Genčių vadai mainais už dovanas jiems tiekė vergus; juodaodžių gaudymas ir prekyba jais ilgainiui tapo pagrindiniu šių vietovių portugalų verslu. 16–18 a. dabartinės Bisau Gvinėjos pakrantėse portugalai įsteigė vergų transportavimo punktų, įkūrė Bisau, Bubą, Farimą ir kitus atramos postus, kuriuos vietos gyventojai nuolat puldinėjo. Iki 1879 Bisau Gvinėja ir Žaliojo Kyšulio Salos sudarė bendrą Portugalijos valdą. 1879 Bisau Gvinėja tapo atskira Portugalijos kolonija. 1908–15 vyko sukilimas prieš portugalus, iki 1936 buvo slopinami pavieniai pasipriešinimo židiniai.1951–72 Bisau Gvinėja oficialiai turėjo Portugalijos užjūrio teritorijos, 1973–74 autonominės provincijos statusą.
Homanno Heirso Vakarų Afrikos žemėlapis (1743)
Išsivadavimo kova ir nepriklausomybės laikotarpis
Bisau Gvinėjos sukilėliai (1972)
Po II pasaulinio karo sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Jam vadovavo socialistinės krypties Gvinėjos ir Žaliojo Kyšulio Salų afrikiečių nepriklausomybės partija (įkurta 1956). 1963 prasidėjo ginkluota kova dėl nepriklausomybės. Sukilėliams išvadavus didesnę dalį teritorijos 1972 įvyko parlamento rinkimai.1973 09 24 paskelbta šalies nepriklausomybė, priimta konstitucija. 1974 09 Portugalija pripažino Bisau Gvinėjos nepriklausomybę, nutraukė karo veiksmus ir išvedė savo kariuomenę. Valdančiąja partija tapo Gvinėjos ir Žaliojo Kyšulio Salų afrikiečių nepriklausomybės partija (iki 1991 vienintelė legali partija), prezidentu – L. Cabralis, Valstybės Tarybos (ir vyriausybės) vadovu – F. Mendesas. Vyriausybė nacionalizavo žemę, bankus, transporto ir ryšių priemones, ėmėsi kontroliuoti užsienio ir vidaus prekybą.
1980 11 kilo nesutarimų tarp valdančiosios partijos vadovybės narių (ypač dėl planuojamo Bisau Gvinėjos susivienijimo su Žaliojo Kyšulio Respublika). 1980 11 kariniam perversmui vadovavęs J. Vieira nušalino nuo valdžios L. Cabralį ir pasiskelbė prezidentu. Buvo sustabdytas konstitucijos galiojimas, paleistas Nacionalinis Liaudies Susirinkimas (atkurtas 1984). Prasidėjus neramumams šalyje vyriausybė 1991 buvo priversta įvesti daugiapartinę sistemą, pradėti ekonomikos reformas (ribojama valstybės įtaka ūkio reikalams, siekiama pritraukti užsienio. kapitalo investicijų, skatinamas verslas, liberalizuota prekyba). Po 1994 rinkimų valdančiąja partija vėl tapo Gvinėjos ir Žaliojo Kyšulio Salų afrikiečių nepriklausomybės partija, prezidentu – J. Vieira. 1998–99 vyko sukilusių karinių dalinių (vadovaujamų iš kariuomenės vyriausiojo vado pareigų nušalinto generolo A. Mane) ir prezidentui lojalios kariuomenės susirėmimai. 1999 J. Vieira maištininkų buvo nuverstas.
Bisau Gvinėja 21 amžiuje
2000 prezidentu išrinktas Socialinio atsinaujinimo partijos vadovas Kumba Ialá. Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo politiniu nestabilumu (per 3 metus pasikeitė apie 50 ministrų ir keli ministrai pirmininkai) ir konfliktais su opozicija. 2003 kariuomenė įvykdė perversmą ir Kumba Ialą nušalino. Politinį šalies padėtis išliko nestabili, 2009 ir 2012 įvyko valstybės perversmai (2011, 2012 būta ir daugiau bandymų), nuolatos keitėsi prezidentai, José Mário Vazas (2014–20) buvo pirmasis, valdęs visą kadenciją. 2020 02 prezidentu tapo buvęs ministras pirmininkas Umaro Sissoco Embaló, 2022 02 prieš jį surengtas nesėkmingas bandymas įvykdyti valstybės perversmą.
21 a. pradžioje Bisau Gvinėjos BVP išlieka vienas mažiausių pasaulyje.
Afrikos Sąjungos (1973), Jungtinių Tautų (1974), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1974), Vakarų Afrikos šalių ekonominės bendrijos (1975) narė
Bisau Gvinėjos konstitucinė santvarka
Bisau Gvinėjos partijos ir profsąjungos
Bisau Gvinėjos ginkluotosios pajėgos