bitumas
bitùmas (lot. bitumen – kalnų derva), kieta arba dervos pavidalo medžiaga, sudaryta iš angliavandenilių (naftenų, arenų) ir asfaltenų (sudėtingos sandaros azoto, sieros ir deguonies atomų turintys nesotieji organiniai junginiai) mišinio. Kartais bitumo sudėtyje būna kai kurių metalų (pvz., mangano, vanadžio) druskų. Bitumo spalva nuo tamsiai geltonos iki juodos. Tankis 0,95–1,50 g/cm3. Tirpsta benzene, chloroforme, anglies disulfide ir kituose organiniuose tirpikliuose, netirpsta vandenyje. Šildomas (apie 40 °C temperatūroje) minkštėja, toliau keliant temperatūrą lydosi, aušdamas kietėja. Degus. Gerai limpa prie metalų, akmens, medienos. Gamtinis bitumas susidarė iš naftos (išgaravus lakiesiems komponentams, dėl oksidacijos, kondensacijos).
Dirbtinis bitumas gaunamas iš naftos perdirbimo sunkiųjų likutinių produktų, pvz., mazuto, gudrono, juos oksiduojant, rečiau – iš degiųjų skalūnų ir akmens anglių terminio perdirbimo būdu. Bitumo rūšys: likutinis (susidaro gaminant degalus ir tepalus), oksiduotasis (gaunamas pučiant orą pro įkaitintas iki 240–300 °C naftos likutines frakcijas), krekinginis (likučiai skaidomi 350–500 °C temperatūroje, apie 4 MPa slėgyje) ir sudėtinis. Apibūdinamas minkštėjimo temperatūra, tąsumu, penetracija, klampa. Bitumas sensta ir tampa trapus, todėl į jį dedama antioksidantų, modifikuojamas polimerais. Naudojamas asfaltbetonio gamybai (apie 75 %), stogų dangai bitumuoti, hidroizoliacinėms ir antikorozinėms dangoms, ruberoidui, pergaminui, bituminiam lakui, bituminiams plastikams gaminti, jo dedama į įvairius kompozitus. Skystasis bitumas naudojamas kietajam bitumui plastifikuoti, medienai apsaugoti nuo puvinio ir drėgmės.