biurokrãtija, valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema. Labiausiai paplitusi ir vienintelė priimtina tiek demokratinėse, tiek totalitarinėse valstybėse. 20 amžiaus pradžioje vokiečių sociologas M. Weberis pirmą kartą susistemino biurokratijos požymius. Anot jo, biurokratijai būdinga: darbo pasidalijimas (tam tikras funkcijas atlieka specialiai tam pasirengę asmenys), valdžios hierarchija (aiški ir griežta, kiekvieną žemesnį biurą kontroliuoja aukštesnis), taisyklės (užrašytos, sistemingos, pastovios), neasmeniškumas (formalus ir rašytinis bendravimas, paslėptas asmeniškumas), kvalifikacija (tarnyba grindžiama techninėmis kvalifikacijomis, numatomos karjeros galimybės). Biurokratijos pagrindiniai pranašumai prieš kitas valdymo sistemas, pasak M. Weberio, yra tikslumas, greitis, dalyko žinojimas, tęstinumas, diskretiškumas, griežta subordinacija, stabilumas, patikimumas, drausmė. Viena pagrindinių sąlygų biurokratijai atsirasti – oficialios ir fiksuotos įstatymais ar taisyklėmis jurisdikcijos principo egzistavimas. Pasak vokiečių sociologo ir ekonomisto R. Michelso, biurokratija siekia hierarchiškai užtikrinti socialinės organizacijos veiklos efektyvumą. Pagal jį, visuomenė gali būti vaizduojama kaip piramidė, kurios viršuje yra oligarchija, o biurokratiją galima apibūdinti kaip mažumą, siekiančią suformuoti taisykles daugumai. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai S. M. Lipsetas ir J. S. Colemanas teigė, kad oligarchija būdingesnė silpnesnės demokratijos visuomenėms. Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų sociologės R. M. Canter, biurokratija istoriškai griežtai susijusi su žmogaus statusą apibūdinančiais požymiais: lytimi, rase, etnine priklausomybe, todėl ją būtinai reikia humanizuoti, tai yra siekti į biurokratijos aparatą įtraukti žmones, kurie buvo atstumti dėl lyties, rasės ar etninės priklausomybės, kuo tolygiau paskirstyti valdžią, sudaryti sąlygas siekti karjeros visiems, turintiems tam sugebėjimų. Neigiama biurokratijos savybė – ritualizacija: taisyklės bei nurodymai tampa svarbūs savaime ir taip sureikšminami, kad užmirštamas tikslas, kurio siekiama (biurokratizmas).
Ankstyvosios biurokratijos užuomazgų aptinkama senovės Romoje: kariuomenėje buvo išskirtos aukštesnio ir žemesnio rango pareigos. Viduriniais amžiais Vakarų Europoje gausiausią valdininkų aparatą turėjo karaliai, Katalikų bažnyčia. 17 amžiuje Švedijos, Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos reguliariosios kariuomenės jau turėjo formalią struktūrą. 18 amžiaus pabaigoje dauguma pasaulio valstybių turėjo didelę politinę ir karinę biurokratiją. 18–19 amžiuje biurokratinės organizacijos ėmė įsigalėti. 19 amžiaus viduryje dėl padidėjusio darbo pasidalijimo, didelių bendrovių kūrimosi atsirado pirmosios visiškai susiformavusios ekonominės biurokratijos. 20 amžiaus pradžioje biurokratijos privalumus pripažino vadovai, mokslininkai, todėl biurokratizavimas sparčiai keitė visuomenės organizaciją.