Bizántijos architektūrà
4–5 amžius
Savito stiliaus architektūra (bizantiškasis stilius) pradėjo formuotis 4–5 amžiuje. Rėmėsi antikos Viduržemio jūros sričių meno tradicijomis. Miestų statyboje vyravo spindulinis planavimas, statyta forumai, arkos, fontanai. Įsigalėjus krikščionybei pradėta statyti šventyklas, buvusių katakombų vietoje – bažnyčias. Ilgainiui susiformavo dviejų tipų sakraliniai pastatai: bazilikiniai ir centriškieji.
Galos Placidijos mauzoliejus Ravennoje (5 a.)
Bazilikinės šventyklos buvo pailgo plano, erdvios, kolonomis sudalytos į navas, su pusapskritėmis apsidėmis; ankstyvosios bazilikos pastatytos Romoje: Šv. Pauliaus už sienų (386), Šv. Mergelės Marijos didžioji (440); Salonikuose – Šv. Dimitrijaus (5 amžius). Centriškųjų kupolinių šventyklų prototipai buvo antikinės šventyklos; viena pirmųjų – Šv. Konstancijos bažnyčia Romoje (4 amžius). Šventyklos buvo paprastos išorės formos, tačiau prabangaus interjero: su raižiniais, mozaikomis, paauksavimais. Bizantijos kai kurių sričių architektūrai įtaką darė vietinės tradicijos: Ravennoje statyta nedidelės bazilikos, centriškosios kryžiškojo plano bažnyčios, kiti statiniai (Galos Placidijos mauzoliejus, 5 amžius). Sirijos, Mesopotamijos, Mažosios Azijos architektūroje ryšku rūsti, net mistiška vidurinių amžių dvasia; pastatai panašūs į tvirtoves, asketiško interjero.
6–15 amžius
Šv. Vitalės bažnyčios Ravennoje interjeras (547)
Šv. Sofijos soboro Konstantinopolyje (dabar Stambulas) interjeras (537)
Bizantijos architektūros raida ypač suintensyvėjo 6 amžiuje. Pagal vidurinių amžių miestų planą (su centrine aikšte, soboru, administraciniais pastatais centrinėje dalyje, į kurią vedė pagrindinės gatvės) išplėstas Konstantinopolis. Iš plintų, akmenų statyta daugiaaukščiai gyvenamieji namai su arkadomis fasaduose (Teodoriko rūmai, 8 a.), puošnios bažnyčios: Šv. Vitalės Ravennoje (547), Šv. Apaštalų Konstantinopolyje (6 amžius). Konstantinopolyje pastatytas Šv. Sofijos soboras (537, architektai Antemijas Tralietis ir Izidorius Miletietis) – vienas meniškiausių Bizantijos architektūros pastatų (kupolo skersmuo 32 m, trijų navų ilgis 77 metrai). Jame jau yra kryžiškojo kupolinio plano, kuris 7–8 a. vyravo Bizantijos sakralinėje architektūroje (Šv. Sofijos bažnyčia Salonikuose, 8 a., Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Nikėjoje, 7 a.), užuomazgų.
Kapnikarėjos bažnyčia Atėnuose (12 a.)
Nuo 9 a. Bizantijos architektūroje imta kartoti ankstesniuosius pastatų tipus, statyta daugiausia nedidelės kryžiškosios kupolinės bažnyčios su sienų ir ikonų tapyba, reljefais puoštais interjerais: Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Efese (9 amžius). Nuo 12 a. pastatų proporcijos tapo grakštesnės (Šv. Teodoro cerkvė Konstantinopolyje, 11 a. antra pusė). 14–15 a. pastatams būdinga ornamentinis plytų mūrijimas (atėjęs iš Balkanų slaviškųjų šalių). Po turkų užkariavimo Bizantijos architektūros raida sustojo, jos tąsa ryškiausia Graikijos liaudies ir sakralinėje architektūroje, t. p. Rytų Europos ir Artimųjų Rytų vidurinių amžių architektūroje.
917
Bizantijos kultūra