Bizántijos literatūrà. Pradėjo formuotis 4–6 amžiuje. Jai turėjo įtakos antikos (ypač graikų) literatūra, ankstyvosios krikščionybės raštija, įvairių etninių grupių tautosaka. 4–7 a. Bizantijos literatūra buvo kuriama graikų, t. p. lotynų, koptų ir sirų kalbomis, vėliau graikų kalba. Vyravo antikiniai žanrai – epas, retorika, epistolografija, epigrama, istoriografija (istorikai dažniausiai chronologiškai pratęsdavo pirmtakų istorinių įvykių aprašymus). Ypač populiarūs buvo Bažnyčios tėvų istoriniai ir teologiniai veikalai (Eusebijas Cezarėjietis, Bazilijus Didysis, Grigalius Nisietis, Grigalius Nazianzietis, Jonas Auksaburnis). Sukurta vertingų hagiografijos (Atanazas, Paladijus, Leontijus Neapolietis), chronografijos (Jonas Malalas, Prokopijus Cezarėjietis), himnografijos (Romanas Melodas) raštų. 8–9 a. vyravo teologinė literatūra. Daugiausia buvo kuriama poleminių traktatų (Jonas Damaskietis), hagiografijos (Dovydas Patlagonietis), bažnytinės istoriografijos (Teofanas Išpažinėjas), asketinės literatūros veikalų (Jonas Klimakas). 9–11 a. išaugus pasaulietinei miestų kultūrai suklestėjo švietėjiška literatūra. Buvo kuriama poezija (Teodoras Prodromas), sudarinėjami enciklopedinio pobūdžio veikalai (Fotijas, Konstantinas VII, Svidas, Konstantinas Kefalas), žodynai ir kitų žanrų kompiliaciniai raštai. Pradėjo formuotis herojinis epas (poema Digenis Akritas), originalūs žanrai (dialogas Timarionas). Sudaryta epigramų antologija Anthologia Palatina. 11–13 a. žymu žanrų ir tematikos įvairėjimas, realizmo elementai satyroje, romane (Niketas Oigenianas, Eumatijas Makrembolitas), pasakėčioje. Istoriografijos darbus kūrė Mykolas Pselas, Nikiforas Brienijas, Ana Komnina, Niketas Choniatas ir kiti. Antikos rašytojų kūrinių komentarų parašė Jonas Cecas, Eustatijas. Žymiausi 11–12 a. poetai: Kristoforas Mitilėnietis, Teodoras Prodromas. Pradėjo formuotis riteriniai romanai. 13–15 a. Bizantijos literatūroje ėmė ryškėti savotiškos prerenesansinės tendencijos ir Vakarų Europos literatūros įtaka. Plėtojosi romano žanras, buvo kuriamos epigramos. Pradėta užrašinėti tautosaką (rinkinys Rodo salos meilės dainos). 15 a. istoriografai Laonikas Chalkokondilas, Jurgis Sfrandzis, Duka, Kritobulas turkų osmanų grėsmės akivaizdoje kėlė Bizantijos istorijos didybę ir jos civilizacijos reikšmę. Bizantijos žlugimas (1453) nutraukė tolesnę jos literatūros plėtotę. Paskutiniai žymūs kūriniai – vadinamieji Konstantinopolio apraudojimai (po 1453).
Bizantijos literatūros tradicijas perėmė naujoji graikų literatūra. Bizantijos literatūra turėjo įtakos stačiatikių kultūros tautoms. Daug Bizantijos teologijos, liturgijos, himnografijos, konfesinės polemikos raštų (išverstų į bažnytinę slavų kalbą) paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo perrašinėjami, vėliau (nuo 16 a.) spausdinami.
Bizantijos kultūra
L: K. Krumbacher Geschichte der byzantinischen Literatur Bd 1–2 München 21897; H.‑G. Beck Kirche und theologische Literatur im Byzantinischen Reich München 21977, Geschichte der byzantinischen Volksliteratur München 1971; H. Hunger Die hochsprachliche profane Literatur der Byzantiner Bd 1–2 München 1978; O. Jurewicz Historia literatury bizantyńskiej Wrocław 1984; Kultura Vizantii 3 kn. Moskva 1984–91.
2452