Bizántijos švietmas ir mókslas. Bizantija – tiesioginė antikos švietimo ir mokslo tradicijų perėmėja ir tęsėja. Iki 13 a. bizantiečiai buvo labiau apsišvietę už kitus europiečius. Nemažai raštingų buvo ir žemųjų luomų žmonių, t. p. moterų. Skaityti ir rašyti bizantiečiai dvejus trejus metus mokydavosi privačiose gramatinėse mokyklose. Aukštesnėje švietimo pakopoje (vidurinėje mokykloje) buvo mokoma gramatikos, eilėdaros, retorikos, tachigrafijos, praktinės diplomatikos ir filosofijos pradmenų. Mokymo forma – paskaitos, kolokviumai, disputai, kuriuose griežtai laikytasi formaliosios logikos. Dėstyta graikų kalba. 4–6 a. tebeveikė antikos akademijos (Atėnuose, Trapezunte, Beirute, Nikėjoje, Gazoje), kurios buvusios reikšmės neteko 425 įsteigus Konstantinopolio auditoriją – universitetinę mokyklą; joje buvo iki 31 profesoriaus. Mokykla veikė iki 15 a. (su pertraukomis) kaip valdinė įstaiga. Nuo 6 a. veikė Konstantinopolio patriarchato mokykla (atkurta 11 amžiuje). 9 a. pradėjo veikti Magnaūrijos (Konstantinopolyje) mokykla, rengusi valstybės pareigūnus ir dvasininkus. 1045 atkurta (726 buvo sudeginta) Konstantinopolio auditorija (su savarankiškais Teisės ir Filosofijos fakultetais, kuriems vadovavo Konstantinas Lichudas, Mykolas Psellas) rengė valstybės pareigūnus; 11 a. pabaigoje Filosofijos fakultetas tapo racionalesnių pažiūrų židiniu ir konfliktavo su patriarchatu. Nuo 12 a. aukštąsias mokyklas tvarkė Bažnyčia. Valstybines mokyklas pradėjo išstumti vienuolynų mokyklos. Daugelis Bizantijos mokyklų turėjo dideles bibliotekas.
Svarbiausiu mokslu buvo laikoma teologija, o Biblija ir Bažnyčios tėvų raštai – žinijos šaltiniu ir jos visuma. Savarankišką ir visą Bizantijos egzistavimo laiką neišblėsusį filosofavimą ypač skatino antikos autoriai (Platonas, Aristotelis, Plotinas ir kiti). Mokslo ir mokymo tikslais buvo sisteminami antikos žinijos laimėjimai: sudarinėjami įvairūs žinynai ir sąvadai (žemės ūkio, medicinos, teisės), rengiami aprašomieji traktatai. Iš gamtos mokslų daugiausia buvo pažengusi medicina (dėstyta ir kai kuriose mokyklose), iš humanitarinių – išskirtinę vietą užėmė teisė ir istoriografija. Tiksliųjų ir gamtos mokslų laimėjimai buvo minimalūs ir antrame tūkstantmetyje ėmė atsilikti nuo Vakarų Europos. Architektūros, karybos, navigacijos ir kitose srityse naudotasi graikų, romėnų, egiptiečių, arabų mokslo žiniomis. Astronominiai stebėjimai buvo skirti nusistovėjusiems kosmologijos įvaizdžiams įtvirtinti ir astrologijai. Fizikos ir chemijos pažangą lėmė amatų technologijos, karybos, farmakologijos ir kiti poreikiai.
Bizantijos švietimas ir mokslas turėjo įtakos gretimoms Europos tautoms, Kijevo Rusiai. Ryškiausios Bizantijos humanitarinių mokslų tendencijos 14–15 a. veikė ir Vakarų Europą. Bizantijos kultūrinė įtaka buvo jaučiama ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ypač rytinėse srityse.
L: J. M. Hussey Church and Learning in the Byzantine Empire London 1937; H. Hunger Byzantinische Geisteswelt: Von Konstantin dem Grossen bis zum Fall Konstatinopels Baden-Baden 1958; H. W. Haussig Kulturgeschichte von Byzanz Stuttgart 1959; Kultura Vizantii 3 kn. Moskva 1984–91.
2452