bizantiškojo stiliaus dailė

bizántiškojo stliaus dail

Ankstyvoji bizantiškojo stiliaus dailė (apvalioji skulptūra, sienų tapyba) turi ryškių helenizmo bruožų. Sienų tapyboje krikščioniškų siužetų kompozicijos ilgainiui ėmė keisti pasaulietines ir alegorines. Ankstyvosios ikonos buvo panašios į vadinamąją ritualinę tapybą (pvz., į al Fajumo portretus). Ikonoklazmo ideologams nustačius dailės ikonografines taisykles susiklostė esminiai bizantiškojo stiliaus dailės bruožai. Daugiausia plėtota biblinės tematikos dekoratyvinio pobūdžio sienų tapyba (freska, mozaika), ikonos, rankraštinių knygų miniatiūros, dekoratyvinis reljefas, taikomoji dekoratyvinė dailė (audiniai, baldai, stiklo, keramikos, juvelyriniai dirbiniai). Esminiai bizantiškojo stiliaus dailės bruožai – simboliškumas, kanoniškumas, sąlygiška raiška.

Dievo Motina soste tarp angelų (mozaika, 6 a., Šv. Apolinaro Naujojo bažnyčia Ravennoje)

Kristus Visavaldis (mozaikos fragmentas, 13 a., Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje, dabar Stambulas)

Interjere tapybos kompozicijos dėstytos pagal griežtą tvarką, laikantis hierarchijos: centriniame kupole arba apsidėje – Kristaus Visavaldžio, burėse – evangelistų, būgne – pranašų, apaštalų, apsidės viršutinėje dalyje – Dievo Motinos, žemiau – arkangelų, šventųjų atvaizdai, sienose ir ant stulpų – Kristaus ir Marijos gyvenimo scenos. Jų kompozicija statiška, ritmiška, figūros frontalios, išdėstytos eilėmis viename lygyje (izokefalija), plokščios, formos paryškintos kontūrais ir linijomis, veidai būdingo tipažo, koloritas ryškių lokalių spalvų; taikoma atvirkštinė perspektyva. Neutralus (dažniausiai auksinis arba žydras) fonas sudaro nerealios erdvės įspūdį, simbolizuoja amžinybę. Ištobulinta mozaikos technika; ypatingo švytėjimo, ryškumo ir dekoratyvumo teikė spalvotos smaltos deriniai su auksiniu fonu. Brandžiuoju laikotarpiu suklestėjo ikonų tapyba.

Ikonos, kaip ir sienų tapyba, kurtos pagal ikonografijos taisykles; buvo pabrėžiamas personažų dvasingumas, atsisakoma tikroviškumo iliuzijos. Miniatiūrose susipynė vėlyvosios antikos ir Rytų dailės elementai. Miniatiūrų tapyba laisvesnė ir realistiškesnė (ypač 9–10 a. portretinių), raiškos plėtotė netolygi: 11 a. miniatiūros juvelyriškai smulkaus piešinio, tikroviški elementai derinti su sąlygiškais, 12 a. – schemiškesnės. Bizantiškojo stiliaus taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių formoms ir dekorui turėjo įtakos Rytų kraštų ir senovės Romos dailė. Vėlyvojoje bizantiškojo stiliaus tapyboje atsirado realistiškumo apraiškų (formos modeliavimo pradmenys, labiau individualizuoti personažai).

Ikonos Vladimiro Dievo Motina fragmentas (medis, tempera, 12 a. pirma pusė, Tretjakovo galerija Maskvoje)

Lietuvoje, manoma, bizantiškojo stiliaus bruožų tapybos būta 14–15 amžiuje. Istoriniai šaltiniai (M. Strijkovskis) nurodo šio stiliaus buvus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo žmonos portretus, Vytauto Didžiojo portretą vėliavoje (neišliko). Bizantiškąja maniera tapė ir grupė Jogailos dvaro tapytojų, kuriuos Jogaila kvietėsi į Lenkiją dekoruoti bažnyčių (Sandomiero, Liublino, Wiślicos). Buvo sukurta bizantiškojo stiliaus freskų (liekanos Trakų pilyje, 15 a. pirmas ketvirtis), rankraštinių knygų (Laurušavo evangelija 14 a., Romos popiežiaus Grigaliaus pamokslai 15 a. pirma pusė) miniatiūrų; bizantiškojo stiliaus bruožų turi molbertinės tapybos paveikslas Trakų Madona (15 amžius).

Kristus su Dievo Motina ir šv. Morkumi (mozaika, 13 a., Šv. Morkaus bažnyčia Venecijoje)

917

bizantiškasis stilius

bizantiškojo stiliaus architektūra