bizantstika, bizantinològija, istorijos mokslo sritis, tirianti Bizantijos istoriją ir kultūrą. Susiklostė iš Bizantijos istoriją ir kultūrą tiriančių mokslų 19 a. antroje pusėje, kai moksle galutinai įsitvirtino Bizantijos terminas.
Bizantijos politiniai ir kultūriniai ryšiai su Europos šalimis kėlė susidomėjimą jos istorija ir kultūra dar viduriniais amžiais. Slavų kraštuose nuo 10 a. buvo verčiamos Bizantijos kronikos, teologiniai raštai, literatūros kūriniai. Renesanso laikais Vakarų Europoje imta sistemingiau tirti Bizantijos istorijos ir kultūros paminklus. Pirmasis Europos mokslininkas, kėlęs mintį, kad Bizantijos tyrimas gali būti savarankiška disciplina, buvo H. Wolfas (1516–80, Vokietija). Nuo 16 a. bizantistika sparčiai vystėsi Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Teokratinei Bizantijos valstybei daug dėmesio skyrė 17 a. prancūzų absoliutizmo teoretikai ir politikai (J. Mazarinas, J. B. Colbertʼas ir kiti); jie laikė ją centralizuotos monarchijos pavyzdžiu. Prancūzijoje išleistas pirmasis Bizantijos kronikų rinkinys (Scriptores Historiae Byzantinae 42 t. 1654–1711). Nusistatę prieš absoliutizmą, 18 a. prancūzų švietėjai (Voltaire, C. L. de Montesquieu) kritikavo Bizantijos imperijos valdžios sistemą, neigė jos civilizacijos reikšmę. Šią nuostatą toliau plėtojo C. Le Beau (Prancūzija) ir E. Gibbonas (Didžioji Britanija).
Nuo 19 a. pradžios susidomėjimą Bizantija skatino Balkanų tautų išsivadavimo kovos ir vadinamojo Rytų klausimo paaštrėjimas. 19 a. Vakarų Europoje žymiausią indėlį į bizantistiką įnešė vokiečiai, kurie išleido ir naują Bizantijos istorikų raštų rinkinį (Corpus Scriptorum Historiae Byzantinae 50 t. 1828–97). Bizantijos teologų raštus, taip pat dalį istorijos veikalų, Bažnyčios reikalus atspindinčių dokumentų (originalų ir jų lotyniškų vertimų) surinko ir išleido J. Migne (Patrologiae cursus completus: Series graeca 166 t. 1857–66). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje prie bizantistikos plėtojimo daug prisidėjo rusų mokslininkai (P. Bezobrazovas, J. Kulakovskis, N. Skabalanovičius, F. Uspenskis, V. Vasiljevskis ir kiti, jie tyrinėjo Bizantijos ekonominę (daugiausia agrarinę) politiką, bažnyčios istoriją, meną. Po 1917 iš Rusijos emigravę bizantistai (N. Kondakovas, D. Obolenskis, A. Vasiljevas ir kiti) turėjo įtakos Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bizantistiniams tyrimams. Bizantistikos šakomis tapo Bizantijos sfragistika, numizmatika, paleografija ir kitos. Atsirado naujų bizantistikos centrų, suaktyvėjo specialiosios literatūros leidimas. Be Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, bizantistika plėtojama Italijoje, Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje. Po 1945 Vokietijos Federacinėje Respublikoje susikūrė F. Dölgerio bizantistikos mokykla (ji daug tyrė Bizantijos diplomatiką). Svarbūs H. Grégoire’o (Belgija) Bizantijos filologijos darbai. Prancūzijos bizantistai daug padarė tirdami Bizantijos istoriją, šaltinius, sfragistiką, paleografiją, Vokietijos Federacinės Respublikos – teisę, teologiją, literatūrą, filologiją. Vienu bizantistikos centrų tapo Jungtinės Amerikos Valstijos. Svarbius tyrimus atliko Armėnijos, Bulgarijos (D. Angelovas, I. Duičevas, V. Zlatarskis), Čekoslovakijos, Sakartvelo, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jugoslavijos (G. Ostrogorskis), Lenkijos (H. Evert-Kappesowa, W. Ceran), Rumunijos (N. Iorga, V. Grecu), Rusijos (A. Každanas, Z. Udalcova, I. Medvedevas, S. Averincevas ir kiti), Vengrijos (G. Moravcsikas), Vokietijos (J. Irmscheris, E. Werneris) bizantistai. Šiuolaikinėje bizantistikoje svarbiausias tyrimų ir polemikos objektas yra Bizantijos vieta bei reikšmė pasaulio istorijoje, Vakarų ir Rytų krikščionybės bei kultūros sandūroje, Bizantijos valdžios ir visuomenės specifika.
Nuo 1924 šaukiami tarptautiniai bizantistų kongresai. Svarbiausi periodiniai leidiniai: Byzantinische Zeitschrift (įsteigtas 1892 K. Krumbacherio; nuo 1898 su priedu Byzantinisches Archiv), Vizantijskij vremennik (nuo 1894), Byzantinisch-Neugriechische Jahrbücher (nuo 1920), Byzantion (nuo 1924), Epetēris Hetareiōn Byzantinōn Spudon (nuo 1924), Byzantinoslavica (nuo 1929), Dumbarton Oaks Papers (nuo 1940), Revue des Etudes Byzantines (nuo 1943), Jahrbuch des Österreichischen Byzantinischen Gesellschaft (nuo 1951), Zbornik Vizantinološki institut (nuo 1952), Supplementa Byzantina (nuo 1968). Pradėtas leisti naujas daugiatomis Bizantijos istorijos šaltinių rinkinys (Corpus Fontium Historiae Byzantinae, nuo 1967), Bizantijos vidurinių laikų (641–1025) biografinis žinynas Prosopographie der mittelbyzantinischen Zeit (1 serija, 641–867, Prolegomena ir 6 t. 1998–2002).
2452