bjaurùmas, estetikoje – reiškiniai, priešingi grožiui. Antikoje pitagorininkai bjaurumą siejo su chaosu, platonikai su nebūtimi. Aristotelis teigė, kad bjaurumas mene gali būti suderintas su grožiu; juokingumą taip pat laikė bjaurumu, neteikiančiu skausmo ir nekenksmingu. Vidurinių amžių filosofijos teorijose bjaurumas aiškintas juslinio pasaulio reiškinių reliatyvumu, gėrio trūkumu. Renesanso filosofai analizavo bjaurumą mene, laikė jį grožio kontrastu, sustiprinančiu meno poveikį. Nuo 19 amžiaus vidurio ėmė formuotis bjaurumo estetika. Pradininku laikomas J. K. F. Rosenkranzas (1805–79), kuris bjaurumą traktavo kaip būtiną grožio komponentą. Plito kultūros reiškiniai, įteisinantys bjaurumą mene. Nuo 20 amžiaus formavosi požiūris, kad bjaurumo sąvoka neegzistuoja, nes bet koks objektas gali būti suvoktas kaip estetiškas.
131