blaivybės brolijos

blaivýbės broljos, Katalikų Bažnyčios vadovaujamo 19 a. vidurio blaivybės sąjūdžio Lietuvoje organizacijos. Blaivybę propagavo gydytojas J. Šimkevičius, vietinių blaivybių brolijų 1846 įkūrė klebonai A. Kybartas Šiaulėnų ir I. Štachas Šiaulių parapijose. Popiežiaus Pijaus IX 1851 patvirtinti vokiškų kraštų katalikų blaivybės organizacijų nuostatai paskatino jas kurti ir kitur. Nuo 1856 blaivybės brolijas imta steigti Lenkijos karalystės Seinų vyskupijos parapijose. Labiausiai jas steigti ragino Žemaičių (Telšių) vyskupas M. Valančius, 1858 06 18–19 Palėvenės ir Kupiškio bažnyčiose įrašęs pirmuosius blaivybės brolijų narius. 1858 08 27 blaivybę ėmė skelbti Jurbarko klebonas M. Kervelis, jo kvietimą parėmė ir Skirsnemunės, Seredžiaus, Vilkijos, Tauragės parapijų gyventojai. Jų veikla padėjo M. Valančiui teisintis Rusijos administracijai ir teigti, kad neva blaivybės sąjūdis prasidėjęs stichiškai, iš apačios.

blaivybės brolijos. M. Valančiaus leidinio Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima pirmojo leidimo (1858) antraštinis puslapis

1858 09 05 M. Valančius aprobavo ir Vilniuje išspausdino blaivybės brolijų nuostatus Apej brostwą blaiwistes arba nusiturieima, kuriuos Rusijos administracija konfiskavo, o imperatorius Aleksandras II M. Valančių įspėjo be jo leidimo nekurti jokių organizacijų. Leidinys 1860–61 buvo perspausdintas Klaipėdoje ir platintas slapta. Pagal šiuos nuostatus, vyskupijoje buvo viena blaivybės brolija, vadovaujama vyskupo, parapijose veikė jos padaliniai – parapinės brolijos, vadovaujamos klebono. Nariai buvo įrašomi į knygas ir prisaikdinami, kad nebegers stipriųjų alkoholinių gėrimų; vynuogių vyną, alų ir midų saikingai vartoti nedrausta. M. Valančius blaivybės brolijoms vadovavo daugiausia skelbdamas aplinkraščius kunigams, siųsdamas ganytojiškus laiškus visiems vyskupijos katalikams; iš viso šių – bendrų ir pavienėms parapijoms – paskelbė 17, iš jų 14 lietuvių kalba.

Nuo 1858 pabaigos blaivybės sąjūdis apėmė visą Žemaičių vyskupiją. Gera proga jį sustiprinti M. Valančiui buvo 1860 pradžioje, kai Rusijos administracija pareikalavo blaivininkų statistikos. Visur buvo pradėtos pildyti blaivybės brolijų knygos, atnaujintos narių priesaikos. Brolijoms Kauno gubernijoje tada priklausė 83,88 % visų katalikų.

blaivybės įvedimui Lietuvoje paminėti (spalvintas medžio raižinys, 19 a., dailininkas Aleksandras Vinkus-Vitkauskas)

Dėl blaivybės sąjūdžio Rusijos imperijos iždo nuostoliai iki 1863 pradžios gubernijoje buvo 3,73 mln. rublių. 1858 dvarų degtinės varyklos pagamino 1 033 500 kibirų degtinės, o 1860 – tik 129 200, dauguma smuklių buvo uždarytos. Sąjūdis išplito į Vilniaus (apie 50 % katalikų blaivininkų) ir Minsko (50 %) vyskupijas, turėjo įtakos net tolimų Rusijos imperijos gubernijų gyventojams, pirmiausia valstietijai. Rusijos imperijos vyriausybė, ypač finansų ministras A. Kniaževičius, M. Valančių kaltino valstybės iždo žlugdymu, neteisėtų blaivybės brolijų steigimu, jų priešininkų persekiojimu (iš tikrųjų buvo baudžiami tik užkietėję girtuokliai). 1860 09 13 blaivybės klausimą svarstė Ministrų Taryba, kurios posėdžiui pirmininkavo imperatorius Aleksandras II. Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas palankiai vertino blaivybės sąjūdį – jis keliąs valstiečių materialinę gerovę ir dorovę. Caras jam pritarė ir per 1860 10 14 priėmimą Vilniuje M. Valančiui netgi padėkojo.

Blaivybės sąjūdyje dalyvavo ir jį plėtojo valstiečiai; daugelis dvarininkų, ypač ekstensyviai ūkininkaujančių, jį sutiko nepalankiai. M. Valančius per sąjūdį ir jo organizacijas norėjo ugdyti valstietį kaip visuomenės narį, pakelti jo kultūrą; mėgino įsteigti laikraštį Pakeleivingas. Slopindamas 1863–1864 sukilimą Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas 1864 05 30 įsakymais blaivybės brolijas uždraudė. Netekęs viešosios organizacinės atramos ir vadovavimo blaivybės sąjūdis palengva išblėso.

L: A. Alekna Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius Klaipėda 1923 Čikaga ²1975; E. Aleksandravičius Blaivybė Lietuvoje XIX a. / Lietuvių atgimimo istorijos studijos t. 2 Vilnius 1990; V. Merkys Motiejus Valančius Vilnius 1999; K. Gieczys Bractwa trzeźwości w diecezji żmudźkiej w latach 1858–1864 Wilno 1935.

1781