„blogoji“ tapyba
„blogoji“ tapýba („Bad“ Painting), 20 a. 8 dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose susiklosčiusi figūrinės tapybos atmaina. Plėtojosi kaip priešprieša konceptualiajam menui ir minimalizmui. Kūriniams būdinga išskirtinai asmeniškas, autoironiškas turinys, provokuojantis netikėtas jausenas, atskleidžiantis realybės negatyvias puses, tapybos raiškai – tariamai banalus, prastas atlikimas, paveiktas poparto, funk art, grafičių.
D. Salle. King Kong (aliejus, akrilas, medinis stalas, elektros lemputė, 1983)
Pavadinimas, kaip ironiškas iššūkis geros tapybos sampratai, prigijo po 1978 Niujorke meno kritikės Marcios Tucker (1940–2006) kuruotos parodos. Parodos dalyvių – Jameso Albertsono (1944–2015), Joan Brown (1938–90), Eduardo Carrillo (1937–97), Josepho Hiltono (g. 1946), Earlo Staley (g. 1938) ir kitų – kūriniai pasižymėjo keistu, įžūliu, eklektišku stiliumi, panašiu į kičą, komiksus; imituotos afišos, populiariõsios spaudos iliustracijos, būdinga komizmas, naivumas, nepadorumas, retro ir fantastinių elementų mišinys, gremėzdiškumas, negrabumas arba, atvirkščiai, manieringas virtuoziškumas. Nuo poparto blogąją tapybą skiria nepreciziškas fabrikinės spaudos, įvairių tekstūrų naudojimas (J. Brown, Williamo Wegmano, g. 1943, kūriniai), nuo ekspresionizmo – vaizdinių supaprastinimas, iliustratyvumas (Williamo N. Copley, žinomo kaip Cply, 1919–96, Walterio Silerio, g. 1939, Neilo Jenney, g. 1945, kūriniai). Blogoji tapyba atskleidė vaizdavimo reliatyvumą, tapybos progreso ir jos legitimacijos procesų paradoksalumą.
Blogoji tapyba nevirto nuosekliu judėjimu. Labiausiai ji prigijo kaip kritinė tapybos interpretavimo idėja, aktuali pastarųjų dešimtmečių tapybos vystymuisi, pasitelkiama Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europos šalyse kuruojant parodas, plėtojant teorines įžvalgas. Kiti šiai tapybos atmainai priskiriami menininkai: E. Fischlis, D. Salleʼis, Julianas Schnabelis (g. 1951), M. Morley, J.‑M. Basquiat.
2648