Gosiẽvskis Boguslavas, Gosèvskis apie 1660 1744 06 24Vilnius (?), Vilniaus vyskupo sufraganas Baltarusijai, politikos veikėjas. V. A. Gosievskio sūnus. Buvo Vilniaus katedros kanauninkas, Anykščių klebonas. Nors ir būdamas giminė, pradėjo konfliktuoti su Sapiegomis ir 1700 pasirašė prieš juos nukreiptos Valkininkų konfederacijos aktą. Per Šiaurės karą Vilnių užėmus švedams (1706) B. Gosievskis liko Vilniuje; padėjo kapitulai išvengti didelės kontribucijos. Suartėjęs su Sapiegų priešininku M. Wiśniowieckiu po Poltavos mūšio 1709–17 buvo rusų nelaisvėje (kalintas Kijeve). 1717 Vilniaus sinodo išrinktas vienu jo teisėjų. 1720–24 buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis raštininkas. 1722 paskirtas tituliniu Akanto vyskupu ir Vilniaus vyskupu sufraganu Baltarusijai (Vilniaus vyskupijos dalis). 1723–24 (po vyskupo M. J. Ancutos mirties) ir 1729–30 (po vyskupo K. Pancerzyńskio mirties) administravo Vilniaus vyskupiją. 1725 paskirtas Smolensko vyskupu, bet ten nerezidavo (Smolenskas buvo Rusijos valdžioje); iki mirties iš Vilniaus valdė baltarusiškąją vyskupijos dalį. Pagal liberum veto teisę kartu su kitais nutraukė dviejų Abiejų Tautų Respublikos Seimų (1730 Gardine ir 1732 Varšuvoje) darbą. Buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos opozicijos Augustui II veikėjas; palaikė Stanislovą Leščinskį (kaip jo šalininkas 1735–36 buvo pasitraukęs į Karaliaučių). Po B. Gosievskio mirties vyko ilgos derybos dėl jo paliktų turtų priklausomybės.
2452