Boguslavo Radvilos portretas (aliejus, 18 a., nežinomas dailininkas, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Boguslavo Radvilos portretas (aliejus, 18 a., nežinomas dailininkas, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Radvilà Boguslavas 1620 05 03Gdanskas 1669 12 31Karaliaučius (palaidotas Karaliaučiaus katedroje), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas. Kunigaikštis. Jonušo Radvilos (1579–1620) ir Brandenburgo kurfiursto Johanno Georgo dukters Sofijos Elžbietos sūnus, Liudvikos Karolinos Radvilaitės tėvas, Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos (1612–55) pusbrolis. Paskutinis iš Biržų šakos Radvilų vyriškosios linijos. Auklėjo motina ir dėdė Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila. Būdamas evangelikas reformatas globojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikus reformatus, Biržuose išlaikė kapelą. 1637–48 (su pertraukomis) gyveno Vakarų Europoje, studijavo Utrechto universitete. Dalyvavo Nyderlandų karuose su Ispanija.
Nuo 1637 atstovavo Ašmenos apskričiai Abiejų Tautų Respublikos Seime. 1638–46 Lietuvos didysis vėliavininkas, nuo 1646 arklidininkas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vienas vadų per 17 a. vidurio karus; 1650 paskirtas Lenkijos karaliaus gvardijos generolu. Slopino 1648–54 ukrainiečių ir baltarusių išsivadavimo iš Abiejų Tautų Respublikos valdžios judėjimą; dalyvaudamas kovose su B. Chmelnyckio vadovaujama kazokų sukilėlių kariuomene pasižymėjo Berestečko mūšyje (1651) ir Žvaneco mūšyje (1653). 1654–55 dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos kare (1654–67).
Boguslavo Radvilos portretas (raižinys, 18 a., dailininkas H. Leibovičius, iš knygos Icones familiae ducalis Radivilianae Nesvyžius 1758)
B. Radvilos laiškas Hesseno-Darmstadto landgrafui Jurgiui (1656; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Nuo 1654 konfliktavo su Abiejų Tautų Respublikos valdovu Jonu Kazimieru. Per Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karą (1655–60; Šiaurės karas) B. Radvila su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu, Vilniaus vaivada Jonušu Radvila ir kitais didikais bei bajorais rengė Kėdainių sutartį (1655 10 20; su Švedija), bet jos nepasirašė – išvyko į Palenkę. 1656 B. Radvila, vadovaudamas švedų ir Brandenburgo kariuomenei, kovėsi su Lenkijos karaliaus kariuomene 3 didžiajame mūšyje prie Varšuvos ir Prostkų. Pagal Vėluvos–Bydgoszcziaus traktatą (1657) Abiejų Tautų Respublikos valdžia suteikė B. Radvilai amnestiją ir grąžino Biržų Radvilų giminės žemės valdas, nusavintas po Jonušo Radvilos pralaimėjimo Tykocino mūšyje (1655 12) ir jo mirties.
Globojamas dėdės Brandenburgo didžiojo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo B. Radvila 1657–65 buvo Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatorius, Prūsijoje dislokuotos didžiojo kurfiursto kariuomenės vadas. Rengė sąmokslus prieš Lenkijos karalių. Sau pavaldžioje Prūsijoje kovojo su prolenkiškomis grupuotėmis, taip padėdamas didžiajam kurfiurstui nugalėti opoziciją. Prūsijoje teikė prieglobstį Lenkijoje banicijai (tremčiai) pasmerktiems arijonams. 1661 Abiejų Tautų Respublikos Seime sutrukdė priimti nutarimą tremti iš Lenkijos evangelikus reformatus. B. Radvila parašė autobiografiją (1841 išleido E. Raczyńskis, 1979 antrą leidimą spaudai perengė T. Wasilewskis). Turėjo iki 500 tomų biblioteką. Jo duktė L. K. Radvilaitė rėmė lietuvišką raštiją.
B. Radvilos autobiografijos pirmasis leidimas (Poznanė, 1841; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
B. Radziwiłł Autobiografia Warszawa 1979; S. Augusiewicz, J. Jasiński, T. Oracki Wybitni Polacy w Królewcu. XVI–XX wiek Olsztyn 2005.
415
2808