Bolvijos gamtà
Bolivijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
35 % Bolivijos paviršiaus užima Andų kalnagūbriai (Bolivijos pietvakariuose), 65 % – lygumos (Oriente; Bolivijos rytuose ir šiaurės rytuose).
Čilės pasienyje yra Vakarų Kordiljera; didžiausias aukštis 6520 m (Sajamos ugnikalnis, aukščiausias Bolivijoje). Į rytus nuo Vakarų Kordiljeros yra 3400–4600 m aukščio Punos plokščiakalnis (lavos laukai, uolų sangrūdos, plikos viršūnės, ugnikalnių kūgiai; augalija skurdi). Jo vakarinė dalis – iki 220 km pločio, 3400–4100 m aukščio lygus, sausringas Altiplano plokščiakalnis. Iš rytų Punos plokščiakalnį juosia Realio Kordiljera ir Centrinė Kordiljera; jos suskaidytos gilių tarpeklių. Andų rytinėje dalyje yra miškinga Rytų Kordiljera; jos šiaurės rytiniai priekalniai – Yungasas. Bolivijos Anduose yra 17 viršūnių, aukštesnių kaip 6000 m, daugiausia jų Realio Kordiljeroje (Illimani, Illampu, Ancohuma). Kalnų ledynų plotas 560 km2; daugiausia jų Vakarų Kordiljeroje ir Realio Kordiljeroje (Chaupi Orko, 129 km2, Illampu ir Ancohumos, 103 km2). Būna žemės drebėjimų.
Bolivijos Andai
Orientės šiaurėje į Boliviją įsiterpia Amazonės žemumos dalis. Ji apaugusi drėgnųjų atogrąžų miškų džiunglėmis – selva. Piečiau – lygumos su aukštažole savana (vidurinė dalis liūčių metu visiškai užliejama). Orientės pietuose yra neaukštų pavienių kalnų: Serranía de San José, Serranía de Santiago. Rytuose į Boliviją įsiterpia La Platos žemumos dalis – Gran Chaco. Pietryčiuose, prie Paragvajaus upės, yra žemiausia Bolivijos vieta (69 metrai).
Klimatas
Bolivijos kraštovaizdis (Samaipatos apylinkės)
Klimatas tropinis žemyninis, lygumų šiaurėje – musoninis subekvatorinis. Sausio vidutinė temperatūra La Pase 11,5, Santa Cruze 28,5 °C, liepos (atitinkamai) 8,5 ir 18 °C; kritulių (atitinkamai) 550 ir 1080 mm per metus. Punoje (4500 m aukštyje) vidutinė metinė temperatūra 0 °C, žiemos mėnesių vidutinė temperatūra –30 °C; sniego danga laikosi 280 dienų. Altiplano plokščiakalnyje paros temperatūros svyravimų amplitudė apie 30 °C, smarkūs vėjai sukelia dulkių audras; kritulių 120–650 milimetrų. Andų rytinius šlaitus drėkina šiaurės rytų pasatai; per metus iškrinta apie 2000 mm kritulių (Rytų Kordiljeroje daugiausia užregistruota 4700 mm). Lietingiausia vasarą (lapkritį–kovą). Orientėje pietų vėjai sukelia atšalimus.
Vidaus vandenys
Bolivijos upės vakaruose priklauso Altiplano vidinio nuotėkio baseinui, rytuose – Atlanto vandenyno baseinui. Didžiausios: Mamoré (jos aukštupys – Rio Grande), Guaporé, Beni, Madre de Diosas, San Miguelis (visos Amazonės intako Madeiros baseino).
Yra 2 dideli ežerai – Titicaca (Bolivijoje jo rytinė dalis) ir Poopó ežeras; juos jungia Desaguadero upė.
kaimanas Madidi nacionaliniame parke
Gyvūnija
Būdingiausi Bolivijos gyvūnai: rytuose – beždžionės, šarvuočiai, tapyrai, Punoje – lamos, kalnų graužikai.
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 30,87 % (336 406 km2) Bolivijos ploto. 3 regioniniai parkai (Yacumos, Pedro Ignacio Muibos, Lomas de Arenos), 13 nacionalinių parkų (Madidi, Otuquiso, Carrasco, Amboró ir kiti), Tariquía nacionalinis floros ir faunos rezervatas, gamtos paminklai (Chuwaqueri kanjonas, Muela del Diablo, Espejillos) ir kitos saugomos teritorijos. Noelio Kempffo Mercado nacionalinis parkas – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2000). 3 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai – Pilón-Lajaso (1977), Ulla-Ulla (1977), Beni (1986). 11 Ramsaro konvencijos (Bolivijoje įsigaliojo 1990) saugomų vietovių (plotas 148 424 km2) – Los Lípez (nuo 1990), Titicaca (1998), Tajzaros baseinas (2000), Bolivijos Pantanalis (2001), Bañados del Izozog ir Parapetí upė (2001), Palmar de las Islas ir Salinas de San José (2001), Poopó ir Uru Uru ežerai (2002), Laguna Concepción (2002), Rio Yata (2013), Rio Blanco (2013), Rio Matos (2013).
Uyuni druskožemis
2097
Bolivijos konstitucinė santvarka
Bolivijos partijos ir profsąjungos