bolševzmas, V. Lenino sukurta utopinė, antidemokratinė prievartinio visuomenės pertvarkymo į komunistinę doktrina (leninizmas) ir jos įgyvendinimo praktika.
Terminas kilo iš Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos II suvažiavimo (1903) bolševikų frakcijos pavadinimo.
Bolševizmo doktrina
Bolševizmo doktrina pagrįsta marksizmo nuostata apie nuolatinę klasių kovą, per kurią proletariatas (pramonės darbininkai), suvokęs save kaip klasę, t. y. įsisąmoninęs savo vietą gamybos procese ir istorinį vaidmenį, gali pasaulinės socialistinės revoliucijos būdu nuversti buržuazijos (kapitalistų) valdžią, įvesti proletariato diktatūrą, panaikinti (suvalstybinti) privačią nuosavybę, ilgainiui sukurti komunistinę (neklasinę) visuomenę (komunizmas); proletariato sąmoningumą ugdo ir vadovauja jo kovai dėl valdžios revoliucinė partija.
V. Leninas pakoregavo marksizmo teiginį, kad socialistinė revoliucija galima tik ekonomiškai stiprių kapitalistinių valstybių, kuriose proletariatas sudaro gyventojų daugumą, grupėje, ir skelbė, jog tokia revoliucija galima vienoje šalyje (net jeigu jos proletariatas nėra didžiausias socialinis sluoksnis) ir ji vėliau peraugsianti į pasaulinę. Kurdamas bolševizmo doktriną V. Leninas atsižvelgė į 20 a. pradžioje Rusijoje susiklosčiusias sąlygas: neaukštas kapitalizmo lygis, didelė azijinio gamybos būdo įtaka, iš esmės agrarinis ūkis ir jo nulemta gyventojų socialinė sudėtis, carizmas, nerusų tautų nacionalinė priespauda. Pasak V. Lenino, Rusijos imperija yra silpniausia pasaulinio kapitalizmo grandinės grandis, jos proletariatas, negalėdamas vienas paimti valdžios, turi remtis sąjungininkais: kovoje su carizmu – visa valstietija ir tautiniais judėjimais, kovoje su kaimo ir miesto buržuazija – vargingaisiais valstiečiais; kovai dėl valdžios turi vadovauti centralizuota ir disciplinuota partija, kurios branduolį sudaro profesionalūs revoliucionieriai.
Spalio perversmas ir SSRS sukūrimas
Remdamasi bolševizmo doktrina Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (bolševikų) 1917 Rusijoje įvykdė valstybės perversmą (Spalio perversmas), kuris sukėlė Rusijos pilietinį karą; per jį nuo bado, ligų, teroro ir mūšiuose žuvo 8–13 mln., emigravo apie 2 mln. žmonių. Laimėję karą bolševikai įvedė komunistinį totalitarinį režimą (vienos partijos diktatūrą, vadinamoji sovietų valdžią), 1922 pagal bolševizmo principus sukūrė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS). Bolševikų mėginimai sukelti revoliuciją kitose šalyse žlugo, bet jų įsigalėjimas Rusijoje padidino bolševizmo idėjų įtaką pasaulyje. Daugelio šalių, ypač Vakarų Europos, socialdemokratų partijų, kurios bolševizmą laikė sektantizmu (kartais bolševikus tapatino su blankistais), kairiojo sparno radikalai sukūrė komunistines partijas. Jų veiklai koordinuoti 1919 03 įkurtas Komunistų internacionalas (Kominternas). Per jį buvo propaguojamos bolševizmo idėjos, skleidžiama bolševikų patirtis, bolševizuojamos komunistų partijos, plečiama tarptautinė Sovietų Rusijos, vėliau SSRS, įtaka.
Totalitarinis režimas SSRS
20 a. 3 dešimtmečio pradžioje paaiškėjus, kad pasaulinės socialistinės revoliucijos idėjos įgyvendinti nepavyks, stengtasi stiprinti bolševikų valdžią SSRS. Bolševikai totalitarinę valstybę kūrė represiniais metodais ir teroru. Revoliucijos tikslai, partijos nutarimai buvo viršesni už teisės aktus, nesilaikyta konstitucijos (1936 SSRS konstitucija formaliai buvo gana demokratiška). Visuomeninės organizacijos (profesinės, kūrybinės sąjungos, draugijos) buvo visiškai pavaldžios partijai ir vykdė jos politiką. Sovietinės visuomenės vadovaujančia jėga apsiskelbusi komunistų (bolševikų) partija (tvarkoma pagal vadinamojo demokratinio centralizmo principą) vykdė aukščiausiosios valdžios funkcijas; aukščiausioji valdžia priklausė partijos Centro komiteto biurui, vietose – partijos komitetams, ypač didelę diktatoriaus galią turėjo Centro komiteto vadovas. Komunistinio totalitarinio režimo sąlygomis rinkimai į įstatymų leidybos ir kitas valdžios institucijas (tarybas, vadinamuosius sovietus) buvo fiktyvūs.
Nepaprastai didelę galią įgijo prievartos institucijos (NKVD, KGB ir kitos), įsigalėjo visuotinė visuomenės kontrolė (sekimas), susidorojimas (slaptas ir viešas) su nepalankiais asmenimis, melagingi apkaltinimai, priverstiniai kaltės prisipažinimai, parodomieji teismai, apkaltintųjų šeimų, giminių ir draugų represijos. Sovietų valdžios metais nužudyta daugiau kaip 20 mln. žmonių. Priemonės, kurių imtasi prievartinei kolektyvizacijai kuo greičiau įvykdyti ir pasiturinčių ūkininkų (vadinamųjų buožių) savarankiškumui bei pasipriešinimui palaužti Ukrainoje, iš dalies Pavolgyje ir Šiaurės Kaukaze, sukėlė badą (1932–33 mirė apie 5 mln. žmonių, Golodomor). Buvo prievarta diegiamas ateizmas, persekiojami visų konfesijų dvasininkai ir tikintieji, siekta išauklėti partijai aklai paklusnius, standartizuotus žmones (homo sovieticus). Represijų baimė, preventyvi ir represinė cenzūra, priklausomybė nuo partinių veikėjų ir valdininkų, būtinybė paisyti socialistinio realizmo taisyklių ribojo menininkų, mokslininkų (ypač humanitarų) veiklą. Represijas lėmė ne tik siekis išlaikyti politinę valdžią, bet ir neapmokamos darbo jėgos poreikis pramonei kurti (vadinamoji socialistinė industrializacijai). Naudojant neapmokamą politinių kalinių, beveik neapmokamą tremtinių ir (daug didesniu mastu) menkai apmokamą darbininkų bei valstiečių darbą buvo plėtotas suvalstybintas ūkis, daugiausia pramonė, ypač karinė.
Bolševizmo plitimas Europos ir kitose šalyse
Turėdama didelį karinį potencialą ir totalitariškai bolševikų valdoma SSRS per Antrąjį pasaulinį karą reikšmingai prisidėjo prie pergalės prieš kitą totalitarinę valstybę – nacių valdomą Vokietiją. Naudodamasi šia pergale SSRS įvedė sau artimus režimus SSRS kariuomenės užimtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, tapo antrąja (po Jungtinių Amerikos Valstijų) supervalstybe. Pergalė kare pakėlė kitų šalių komunistinių partijų autoritetą (Italijos, Prancūzijos komunistų partijų nariai kuriam laikui pateko į koalicines vyriausybes), kuris 6 ir 7 dešimtmetyje, išaiškėjus stalinizmo nusikaltimams, nuslopinus demokratinę Vengrijos revoliuciją (1956) ir demokratinį Prahos pavasario judėjimą Čekoslovakijoje (1968), sumažėjo. Jį dar labiau susilpnino 8 dešimtmetyje sustiprėjusi eurokomunizmo srovė. Bolševizmo principais buvo pagrįsta ir SSRS užsienio politika. Plėsti socializmą, o iš tiesų – SSRS hegemoniją, kitose šalyse bandyta ir ginklu (Baltijos šalių okupacija ir Suomijos užpuolimas 1940, vadinamojo socialistinių šalių bloko Europoje sukūrimas po II pasaulinio karo), ir taikiais metodais, kurių naudojimą visų pirma lėmė Jungtinių Amerikos Valstijų ir SSRS strateginės ginkluotės paritetas. Santykius su sovietinio bloko šalimis SSRS grindė vadinamąja Brežnevo doktrina (t. y. savinosi teisę jose ginklu saugoti socialistinę santvarką), ji siekė patraukti į savo įtakos erdvę (socializmą) Trečiojo pasaulio valstybes.
Bolževizmo žlugimas
Nepaisant pastangų ir skelbtų, dažniausiai utopinių, lozungų (įgyvendinti didįjį stalininį gamtos pertvarkymo planą, greitai pasivyti ir pralenkti Jungtines Amerikos Valstijas, sukurti komunizmą 1980), suvalstybinto ūkio, totalitarinio (nors ir sušvelninto) režimo valstybė 20 a. paskutiniais dešimtmečiais ėmė vis labiau atsilikti nuo demokratinių Vakarų valstybių. Bolševizmu (iškreipta marksizmo teorijos forma) pagrįsta SSRS politinė ir ekonominė sistema, kuriai būdinga tikslo siekimas bet kuriomis priemonėmis, beveik visiškai uždara visuomenė, paradiškumas, pastangos išlaikyti teritoriją ir plėsti įtakos erdvę (1956 nuslopinta Vengrijos revoliucija, 1968 – Prahos pavasaris, 1979 įvesta kariuomenė į Afganistaną), ypač susilpnėjo 9 dešimtmetyje ir žlugo po 1991 Rugpjūčio pučo. Žlugo ir beveik visi bolševizmo doktrina bei praktika paremti kitų šalių režimai (išliko tik kai kur – Šiaurės Korėjoje, Kuboje).
Bolševizmas Lietuvoje
Lietuvoje bolševizmo idėjos pradėjo plisti 20 a. 1 dešimtmetyje. Jas plačiau skleidė su grįžtančiais iš Rusijos Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais Lietuvos reikalų komisariato (įkurtas 1917 12) atsiųsti Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) nariai. 1918 10 įkurta Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija, kuri veikė Rusijos komunistų partijos (bolševikų) srities organizacijos teisėmis, talkino nuo 1918 pabaigos į Lietuvą besiveržiančiai Sovietų Rusijos kariuomenei. Sovietų Rusijos statytinė Laikinoji revoliucinė darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybė (pirmininkas V. Kapsukas) ir tariamai nepriklausomos Lietuvos Sovietų Respublika bei Lietuvos ir Baltarusijos SSR laikėsi remiamos invazinės Sovietų Rusijos kariuomenės. 1919 02 tos kariuomenės daliniai pralaimėjo kautynes (Alytaus ir Kėdainių) Lietuvos savanoriams (remiamiems vokiečių karinių pajėgų), o 1919 pavasarį ir vasarą Lietuvos kariuomenės buvo priversti trauktis iš Lietuvos; žlugo pirmasis Rusijos bolševikų bandymas užimti atsikuriančią Lietuvos valstybę. Nepriklausomybės metais Lietuvoje veikė pogrindinė Lietuvos komunistų partija, kuri turėjo atramą SSRS; komunistų įtaka Lietuvoje buvo menka.
Bolševizmo ideologija ir politinė sistema Lietuvos gyventojams buvo primesta 1940 06, kai SSRS, remdamasi Molotovo-Ribbentropo paktu, okupavo Lietuvą. Iš karto pradėti taikyti Sovietų Sąjungos įstatymai (Baudžiamasis kodeksas ir kiti). Buvo sugriauta nepriklausoma Lietuvos valstybė, sunaikinta kariuomenė, imta sovietinti ūkį ir kultūrą. Lietuvos komunistų partija tapo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) padaliniu, veikiančiu Rusijos srities partinės organizacijos teisėmis. Imtasi represijų prieš Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjus. Prasidėjo stichiškas ir organizuotas (Lietuvių aktyvistų frontas) lietuvių tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai. 1941 06 14–18 įvykdyti Lietuvos gyventojų, daugiausia inteligentų, trėmimai sustiprino tautos pasipriešinimą.
1944 viduryje SSRS kariuomenei vėl veržiantis į Lietuvą bijodami bolševizmo teroro į Vakarus pasitraukė daugiau kaip 60 000 jos gyventojų (tarp jų daug iškilių inteligentų). Lietuvoje vėl buvo įvestas sovietinis okupacinis režimas, prasidėjo represijomis paremta sovietizacija. Kilo partizaninis karas (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). Per šį karą ir represijas Lietuvoje žuvo apie 25 000 žmonių, Sovietų Sąjungoje įkalinta apie 150 000 žmonių (didesnioji dalis žuvo; Lietuvos gyventojų kalinimas), ištremta iš šalies (daugiausia į SSRS šiaurinius rajonus ir Sibirą) 131 600 žmonių (pusė jų negrįžo į Lietuvą, apie 28 000 mirė; Lietuvos gyventojų trėmimai). Per prievartinę kolektyvizaciją sugriauta privačia nuosavybe paremta žemės ūkio sistema. Buvo sovietinama kultūra ir mokslas, iškraipoma istorija (ypač 20 a.), persekiojama Katalikų ir kitos Bažnyčios. Sovietinė okupacinė valdžia rėmėsi valstybinės prievartos institucijomis ir Lietuvos komunistų partija. 6 dešimtmetyje nuslopinus partizaninį karą antisovietinis pasipriešinimas nenutrūko: imta priešintis intelektualiai, vėliau stiprėjo moralinė pilietinė kova dėl žmogaus teisių ir laisvių (tikėjimo, žodžio, spaudos), pradėta savilaidos būdu leisti religinius, politinius leidinius.
8 dešimtmetyje–9 dešimtmečio viduryje stiprėjant SSRS ūkio ir politinei krizei, atvirai rusifikacijai, aktyvus nepasitenkinimas sovietiniu režimu apėmė vis didesnius gyventojų sluoksnius. Vadinamosios pertvarkos metais Lietuvos gyventojams atsirado galimybių laisviau reikšti savo politinę nuomonę. 1988 susikūręs demokratinių jėgų Sąjūdis (jį parėmė ir dalis komunistų; 1989 nuo SSKP atsiskyrė savarankiška Lietubos komunistų partija) 1990 laimėjo demokratinius parlamento rinkimus, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nepavykus SSRS jėgos struktūrų (kariuomenės, KGB ir kitų) ir Lietuvos komunistų partijos (SSKP padalinio) mėginimui įvykdyti ginkluotą valstybės perversmą (Sausio tryliktoji) ir žlugus Rugpjūčio pučui Sovietų Sąjungoje 1991 bolševizmas Lietuvoje neteko įtakos. Lietuvos komunistų partija (SSKP) uždrausta kaip svetimos valstybės politinė organizacija. Dar Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, Sovietų Sąjungos komunistų partija.
L: S. Courtois [et al.] Juodoji komunizmo knyga: Nusikaltimai, teroras, represijos Vilnius 2000; Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas Vilnius 2002; A. Ulam The Bolsheviks New York 1968; M. Geller, A. Nekrič Utopija u vlasti London 21986; L. Poliakov Les totalitarismes du XXe siècle: Un phénomène historique depassé? 1987; G. Nilov (A. Kravcov) Grammatika leninizma London 1990; A. Siniavskij Osnovy sovetskoj civilizacii Moskva 2001.