bonapártininkai, Bonapartų dinastijos ir jos autokratinio valdymo šalininkai 19 a. Prancūzijoje. Nuvertus Napoleoną I (1815) siekė grąžinti Bonapartus į valdžią. Iš pradžių rėmė Habsburgų rūmuose gyvenantį Napoleono I sūnų François Charles’į Josephą, bonapartininkų vadintą Napoleonu II. 1848 padėjo Napoleono I sūnėnui Charles’iui Louis Napoléonui tapti prezidentu, 1852 – imperatoriumi Napoleonu III. II imperijai 1870 žlugus kariuomenėje ir tarp valdininkų liko daug bonapartininkų.
Mirus Napoleonui III (1873) ir Napoleonu IV vadintam jo sūnui Louis (1879) bonapartininkai skilo į kelių Bonapartų šeimos narių šalininkus. 1888–89 jie rėmė valstybės perversmą rengusį generolą G. Boulanger. 19 a. pabaigoje prarado politinę įtaką.