bònsas (< jap.), tam tikru būdu vazone išaugintas žemaūgis krūmas arba medis. Bonsų žemaūgiškumas nepaveldimas. Auginami pagal tam tikrą sistemą nuolat karpant šaknis, genint šakas ir virvelėmis arba vielomis formuojant norimos formos vainiką. Bonsas, kaip meno rūšis, atsirado Kinijoje maždaug prieš 1000 metų. Netrukus šiuo augalų auginimo menu susidomėjo japonai. Ilgainiui šį meną jie išplėtojo ir ištobulino. Seniausius žinomus bonsų piešinius 1309 nupiešė T. Takakane. Bonsu japonai išreiškia filosofinę gamtos kintamumo teoriją.
bonsai
Skirstomi į nykštukinius (iki 5 cm aukščio), žemaūgius (iki 15 cm), vidutinio ūgio (iki 30 cm) ir aukštus (iki 60 cm). Bonsas kuriamas ne mažiau kaip trejus metus. Tinkamai prižiūrimas gali gyventi ne vieną šimtmetį. Kai kurie iš jų perduodami iš kartos į kartą kaip didžiausias šeimos turtas. Dažniausiai auginami atsparių rūšių spygliuočiai (trumpais spygliais) ir lapuočiai (savitų formų lapais) medžiai. Bonsams naudojami bugienio, ginkmedžio, kadagio, kipariso, klevo, maumedžio, ožekšnio, puskiparisio, pušies, skirpstulo (Zelkova) ir kitų genčių medžiai bei krūmai.
ginkmedžio bonsas
azalijos bonsas
bonsai sode
bonsas
849