Širiajev Boris (rus. Борис Ширяев, Borisas Širiãjevas) 1889 11 07Maskva 1959 04 07San Remo, rusų rašytojas, publicistas.
Biografija
Baigęs Maskvos universitetą (istoriją ir filologiją) tęsė studijas Göttingeno universitete, vėliau baigė Karo akademiją Sankt Peterburge. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, štabskapitonas. 1918 bandė patekti į Savanorių armiją, buvo bolševikų areštuotas, nuteistas sušaudyti (pabėgo). 1922 vėl areštuotas, iki 1929 kalėjo Solovkų lageryje. 1929 ištremtas 3 metams į Vidurinę Aziją. 1932 grįžęs į Maskvą vėl areštuotas, ištremtas į Voronežo sritį. 1935–42 gyveno Stavropolyje ir Čerkesske, prieš SSRS–Vokietijos karą ir pirmaisiais karo metais dėstė rusų literatūros istoriją Stavropolio pedagoginiame institute. Naciams užėmus miestą redagavo Stavropolio laikraštį Utro Kavkaza. 1943 su atsitraukiančiais vokiečių armijos daliniais paliko Stavropolį, vėliau per Berlyną persikėlė į Šiaurės Italiją, čia leido laikraštį rusų kazokų pulkams. 1945 perėjo į katalikybę. Po karo pateko į perkeltųjų asmenų stovyklą. Bendradarbiavo rusų emigrantų žurnaluose Vozroždenie ir Grani.
Kūryba
Pirmąsias knygas Dipukai Italijoje (D‑Pi v Italii 1952), Aš žmogus rusas (Ja čelovek russkij) ir Rusų žemės šviesuoliai (Svetil′niki russkoj zemli, abi 1953) išleido Buenos Airėse, jose plėtojo vadinamosios rusų liaudies monarchijos idėjas.
Apsakymų knygoje Neužgesinama lempelė (Neugasimaja lampada 1954 Niujorke, 1991 32000 Rusijoje) vienas pirmųjų aprašė Solovkų lagerį, čia sutiktus žmones, kurie žiauriomis teroro sąlygomis sugebėjo išsaugoti tikėjimą ir aukojimąsi.
Dar parašė apysakų, autobiografinį romaną Kudejaro ąžuolas (Kudejarov dub 1958), veikalą Religiniai motyvai rusų poezijoje (Religioznye motivy v russkoj poėzii, išleista 1960).