botãnika (gr. botanikē < botanē – žolė, žolynas), biologijos šaka, tirianti augalus: jų sandarą ir formą (augalų anatomija, augalų morfologija), augalų gyvybės reiškinius (augalų fiziologija), jų klasifikaciją (augalų sistematika), pasiskirstymą Žemėje (augalų geografija), augalų bendrijų (fitocenozių) ryšius su dirvožemiu ir jų pasiskirstymą Žemės paviršiuje (geobotanika), iškastinius augalus (paleobotanika), augalų ligas (fitopatologija). Pagal tyrimo objektą botanikos šakos dar skirstomos smulkiau (augalų sistematika – į algologiją, lichenologiją, dendrologiją). Botanikos tyrimų tikslas – pažinti augalus ir pritaikyti juos žmogaus poreikiams. Tyrimo metodai: stebėjimo, aprašomasis, eksperimentinis, istorinis, matematinis, biocheminis, chromatografinis, radiobiologinis, elektroninės mikroskopijos. Botanikos duomenimis naudojasi žemės ūkis, medicina, veterinarija, maisto pramonė, geologija, geografija.
Botanika yra seniausia biologijos šaka. Senovės graikų mokslininkai Hipokratas, Teofrastas pirmieji aprašė kelis šimtus ūkiui vertingų augalų rūšių. Romėnai Dioskūridas, Plinijus Vyresnysis veikaluose mini vaistinius ir įvairius kitus augalus.
C. von Linné veikalo Gamtos sistema (Systema naturae) 10-ojo leidimo titulinis puslapis (1758)
Feodalizmo laikotarpiu vaistinius augalus aprašė Vidurinės Azijos gydytojas ir filosofas Avicena bei vokiečių filosofas ir gamtininkas Albertas Didysis. Nuo 14 a. kuriami vaistinių augalų sodai, pradėti leisti naudingų augalų aprašymai. Renesanso laikotarpiu susiklostė augalų sistematika. A. Cesalpino (Italija) parengė augalų morfologijos ir klasifikacijos pradmenis. R. Hooke’as (Anglija) 1665 atrado augalų ląsteles. M. Malpighi (Italija) ir N. Grew (Anglija) ištyrė ir aprašė augalų anatominę sandarą. J. B. van Helmontas (Nyderlandai) ir S. Halesas (Anglija) laikomi augalų fiziologijos pradininkais. C. von Linné (Švedija) veikale Gamtos sistema (Systema naturae 1735) išdėstė dirbtinę augalų sistemą, pagrįstą žiedo kuokelių ir piestelių skaičiumi. Jis pirmasis apibrėžė rūšies sąvoką ir sukūrė binarinę nomenklatūrą.
Pirmąją natūralią augalų sistemą 19 a. pirmoje pusėje sukūrė A. L. de Jussieu (Prancūzija). Ją tobulino A. de Candolle’is (Šveicarija) ir A. Engleris (Vokietija). R. Brownas (Didžioji Britanija) 1831 atrado ląstelės branduolį. 1840 augalų mineralinę mitybos teoriją išdėstė J. von Liebigas (Vokietija). M. J. Schleidenas ir T. Schwannas (Vokietija) 1839 sukūrė ląstelinės organizmų sandaros teoriją. A. von Humboldto, A. Griesebacho (Vokietija), E. Warmingo (Danija) darbai padėjo atsirasti augalų geografijai.
Botanikos raidai reikšmingi 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Rusijos botanikų darbai. I. Čistiakovas 1874 aprašė ląstelės dalijimąsi, V. Beliajevas tyrė redukcinį ląstelės branduolio dalijimąsi, S. Navašinas ištyrė ir aprašė žiedinių augalų dvigubą apvaisinimą. S. Koržinskio, V. Sukačiovo veikalai padėjo geobotanikos pagrindus. N. Cholodnas tyrė hormonų reikšmę augalų augimui.
Leidžiami žurnalai: American Journal of Botany (Niujorkas, nuo 1914), Annals of Botany (Londonas, nuo 1887), New Phytologist (Londonas, nuo 1902), Planta (Berlynas, nuo 1925).
2544