Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnis

Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnis (Bugèro, Lámberto ir Bro dsnis), Beero, Lamberto ir Bouguero dėsnis, Lamberto ir Beero dėsnis, monochromatinės šviesos pluoštas, sklindantis šviesą sugeriančioje medžiagoje, silpsta didėjant medžiagos sluoksnio, kurį pereina šviesa, storiui l: I(l) = I₀e^–kλl; čia I(l) – pro sluoksnį praėjusios šviesos intensyvumas, I₀ – į sluoksnį krintančios šviesos intensyvumas, k_λ – šviesos sugerties koeficientas, priklausantis nuo terpės prigimties, būsenos, t. p. nuo šviesos bangos ilgio λ. Tirpalų k_λ = κc; čia κ – vienetinės koncentracijos medžiagos molinis sugerties koeficientas (jis apibūdina šviesos pluošto silpimą vienetinės koncentracijos tirpale; priklauso nuo terpės prigimties ir būsenos bei λ), c – tirpalo koncentracija. Tirpalų Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnis užrašomas šitaip: I(l) = I₀e^κcl. 1729 Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnį eksperimentais nustatė P. Bougueras, 1760 teoriškai išnagrinėjo J. H. Lambertas, o 1852 Augustas Beeras (Vokietija) pritaikė organinių dažų tirpalams tirti.