branduolnė chèmija, mokslo šaka, tirianti ryšius tarp cheminių elementų branduolių ir tų elementų fizinių ir cheminių savybių. Branduolinės chemijos pagrindinės kryptys: branduolių cheminiai virsmai (branduolinė reakcija) ir naujų elementų susidarymas, radioizotopų radioaktyviųjų virsmų tyrimas, naujų cheminių elementų sintezė, karštųjų atomų tyrimai. Branduolinėje chemijoje naudojami nusodinimo, sąsėdžio, ekstrakcijos, jonų mainų chromatografijos, elektrolizės, poliarografijos, masių spektroskopijos metodai. Branduolinės chemijos tyrimai svarbūs nagrinėjant cheminių reakcijų mechanizmą, sintetinant žymėtuosius junginius, išskiriant radionuklidus, tiriant atomų elektroninių apvalkalų sandarą, valentinių elektronų debesies konfigūraciją, kristalų defektus, aiškinant medžiagų susidarymą, elementų kilmę ir paplitimą, izotopų pasiskirstymo anomalijas.
Istorija
Branduolinės chemijos pradžia sietina su urano radioaktyvumo (1896 A. H. Becquerelis), torio ir jo skilimo produktų – naujų radioaktyviųjų elementų (1898, M. Curie, P. Curie) atradimu. 20 a. pirmoje pusėje dirbtiniu būdu buvo gauti cheminiai elementai, atrasta atomo branduolio izomerizacija, urano branduolių dalijimasis. Branduolinio reaktoriaus, dalelių greitintuvo sukūrimas įgalino tirti procesus, vykstančius sąveikaujant didelės energijos dalelėms, sintetinti naujus cheminius elementus.
831