branduolnė meteorològija, atmosferos fizikos šaka, tirianti Žemės atmosferos radioaktyvumą. Nagrinėja radionuklidų patekimą į atmosferą, atsiradimą joje ir jų pasišalinimą iš atmosferos, radioaktyviųjų aerozolių susidarymą, nusėdimą žemės paviršiuje, jų sąveiką su debesų, rūko ir kritulių dalelėmis, radionuklidais užterštų oro masių sklidimą ir išsisklaidymą turbulencinėje atmosferoje. Sukurti matematiniai modeliai globaliniam radionuklidų pasiskirstymui aprašyti. Modeliuojamas radionuklidų plitimas pažemio ore branduolinių pramonės įmonių aplinkoje. Branduolinės meteorologijos duomenys naudojami atmosferos apykaitai (tarp stratosferos ir troposferos, Šiaurės ir Pietų pusrutulių, tarp pažemio oro ir paklotinio paviršiaus bei jūrų paviršiaus) tirti.
Radionuklidų tyrimai labai palengvino atmosferos komponentų judėjimo tyrimus. Remiantis branduolinės meteorologijos tyrimais, numatyti teoriniai branduolinio karo padariniai – vadinamoji branduolinė žiema. Branduolinės meteorologijos metodai ir duomenys buvo naudojami Černobylio atominės elektrinės avarijos padariniams įvertinti ir prognozuoti.
Branduolinė meteorologija išsirutuliojo 20 a. 6–7 dešimtmetyje; pradžią davė B. Styra (Branduolinės meteorologijos klausimai 1959, Branduolinė meteorologija 1965 ir Radioaktyviomis medžiagomis užterštos atmosferos švarėjimas 1968; visos rusų kalba) ir jo bendradarbiai (V. Lujanas Kosmogeniniai radionuklidai atmosferoje 1979). Branduolinės meteorologijos tyrimus plėsti skatino branduoliniai ir termobranduoliniai sprogdinimai atmosferoje, didelis radionuklidų kiekis aplinkoje; radioaktyviųjų indikatorių metodu imta stebėti globalinius dinaminius atmosferos procesus. Tyrimus išplėtojus patobulinta matavimo technika.
Lietuvoje branduolinės meteorologijos tyrimus daro Fizinių ir technologijos mokslų centro (įkurtas 2010) Fizikos institutas; darbai spausdinami žurnale Environmental physics (Aplinkos fizika).
1655