branduolnis sprogmas, atòminis sprogmas, staigi atomų branduolių dalijimosi ar sintezės reakcija, dėl kurios sprogsta branduolinis užtaisas. Branduolinio sprogimo naikinamieji veiksniai: smūgio banga, šviesos spinduliuotė, pirminė jonizuojančioji spinduliuotė, liekamoji jonizuojančioji spinduliuotė (kyla dėl radioaktyviosios taršos), elektromagnetinis impulsas. Smūgio banga (50 % visos sprogimo energijos) – smarkiai ir staigiai slegiamo oro sritis, kuri viršgarsiniu greičiu sklinda į visas puses nuo sprogimo centro. Žaloja žmones, griauna pastatus, gadina ginkluotę, kovos techniką. Žeidžia tiesiogiai (pertekliniu slėgiu bangos fronte) ir netiesiogiai (medžių, pastatų nuolaužomis, akmenimis ir kita). Nuo smūgio bangos apsaugo tvirti apkasai, slėptuvės, kovos technika. Šviesos spinduliuotė (30–35 % visos sprogimo energijos) – optinio diapazono spindulių srautas, sklindantis iš branduolinio sprogimo švytinčios srities; trunka kelias ar keliolika sekundžių. Sukelia gaisrus, apdegina ir apakina žmones, žaloja gyvūnus, augalus. Nuo šviesos spinduliuotės apsaugo šešėlį sudaranti priedanga. Pirminė jonizuojančioji spinduliuotė (4–5 % visos sprogimo energijos) – neutronų ir gama spinduliuotės srautas, 10–15 s sklindantis iš branduolinio sprogimo zonos; pavojingas per 2–3 km nuo sprogimo vietos, sukelia spindulinę ligą. Neutronų srautą geriausiai sulaiko vanduo, polietilenas, gama spindulius – švinas, plienas, betonas. Liekamąją jonizuojančiąją spinduliuotę (apie 7 % visos sprogimo energijos) sukelia gama spinduliuotė ir beta dalelės, kurias skleidžia iškritusios skylančios radioaktyviosios medžiagos ir neutronų sukeltas žemės paviršiaus radioaktyvumas. Liekamosios jonizuojančiosios spinduliuotės intensyvumas ilgainiui mažėja: per 7 h susilpnėja 10 kartų, o per 2 paras apie 100 kartų. Jos poveikį silpnina fortifikaciniai įrenginiai, slėptuvės, gyvenamieji ir kiti pastatai ( pvz., daugiaaukščio mūrinio namo rūsys – 400 kartų, slėptuvė – 1000 kartų). Žmonės iš užterštos vietovės skubiai evakuojami ir sanitariškai švarinami; žemė, pastatai, daiktai dezaktyvuojami. Elektromagnetinis impulsas (apie 1 % visos sprogimo energijos) – galingi trumpalaikiai elektromagnetiniai laukai, atsirandantys per orinius ir aukštybinius branduolinius sprogimus: gadina radioelektronikos ir elektrotechnikos aparatūrą. Jautriausios ryšių, signalizacijos ir valdymo linijos.
Branduolinis sprogimas gali vykti ore (orinis), arti žemės ar vandens arba jų paviršiuje (paviršinis), žemėje (požeminis), vandenyje (povandeninis). Per orinį branduolinį sprogimą po akinamo tvykstelėjimo, keletą sekundžių matyti didelis žemės nesiekiantis ugnies rutulys. Jis greitai kyla įsiurbdamas tūkstančius tonų žemių, dulkių, aušta ir virsta pilku kamuoliniu radioaktyviuoju debesiu, panašiu į grybą; debesies aukštis 5–20 km. Orinis branduolinis sprogimas, kurio aukštis daugiau kaip 10 km, vadinamas aukštybiniu. Per paviršinį branduolinį sprogimą susiformuoja pusrutulio formos švytinti sritis ir gerokai tamsesnis nei orinio branduolinio sprogimo debesis. Paviršinis branduolinis sprogimas skirstomas į antžeminį ir antvandeninį. Per antžeminį branduolinį sprogimą susidaro duobė ir seisminės sprogimo bangos, per antvandeninį – smūgio banga vandenyje.
orinis branduolinis sprogimas
Požeminio branduolinio sprogimo vietoje atsiranda didelė duobė. Sprogimo debesis neturi būdingos formos. Oro smūgio banga kur kas silpnesnė, bet seisminė banga naikina požeminius objektus. Per povandeninį branduolinį sprogimą išmetamas vandens stulpas su į grybą panašiu debesimi viršuje – sprogimo spurgu. Šio spurgo apačioje krisdamas vanduo sukelia radioaktyvųjį rūką – bazinę bangą. Vėliau iš sprogimo spurgo ir bazinės bangos susidaro vandens debesys, iš kurių lyja radioaktyvusis lietus. Naikinamieji veiksniai: povandeninė smūgio banga, sprogimo spurgas, pirminė jonizuojančioji spinduliuotė, radioaktyvioji akvatorijos, pakrančių ir atmosferos tarša, seisminės sprogimo bangos dugno grunte, oro smūgio banga. Civilių ir civilinių objektų apsauga nuo branduolinių sprogimų rūpinasi civilinė gynyba.
645