Brastõs bažnýtinė ùnija, Brèsto bažnýtinė ùnija, Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių susivienijimas Lietuvos ir Lenkijos Valstybėje. Paskelbta 1596 10 06 Brastos (dabar Brestas) bažnytiniame susirinkime. Lietuvos ir Lenkijos Valstybės stačiatikiai pripažino popiežiaus viršenybę, katalikybės pagrindines dogmas, bet pasiliko savo liturgiją, bažnytinę hierarchiją ir papročius.
Unijos pradėta siekti po Lietuvos krikšto (1387). 1415 Naugardo sinode Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato, metropolitu buvo išrinktas G. Camblakas. Popiežius Martynas V Jogailą ir Vytautą Didįjį 1418 paskyrė Naugardo ir Pskovo generaliniais vikarais. Vėliau Bažnyčių susivienijimo siekė Lietuvos didysis kunigaikščiai Žygimantas Kęstutaitis ir Švitrigaila. 1589 Stačiatikių Bažnyčios patriarchu paskelbus Maskvos metropolitą, Lietuvos ir Lenkijos Valstybės stačiatikių vyskupai vėl pradėjo kelti unijos klausimą. 1588–89 Konstantinopolio patriarchas Jeremijas stačiatikybei stiprinti ragino Lietuvos ir Lenkijos Valstybėje kurti pasauliečių brolijas, žadėjo joms suteikti autonomiją nuo stačiatikių vyskupų. Šie brolijų kūrimuisi pasipriešino ir 1590 sušaukė Brastos sinodą, kuriame pritarė unijos idėjai. Projektą pagal Florencijos uniją (1439) parengė jėzuitai; yra prisidėję Vilniaus akademijos rektorius P. Skarga, popiežiai Grigalius XIII, Sikstas V, Klemensas VIII bei siekę įsitvirtinti baltarusių, rusų ir ukrainiečių žemėse Lietuvos ir Lenkijos Valstybės valdovai Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza, pasirašė Lietuvos ir Lenkijos Valstybės 4 stačiatikių vyskupai ir Kijevo metropolitas M. Ragoza, siekę su katalikų vyskupais lygiateisės valdžios. 1595 Kobrino sinode parašytas prašymas popiežiui, Lucko ir Vladimiro vyskupai pasiųsti pas Zigmantą Vazą ir popiežių. 1595 12 23 popiežius Klemensas VIII prašymą priėmė. Unijai paskelbti Brastoje sušauktas stačiatikių vyskupų sinodas suskilo į unijos šalininkus (unitai) ir priešininkus (dizunitai), kurie K. Ostrogiškio, Lvovo bei Peremislio vyskupų ir kitų surengtame antisinode Brastos bažnytinę uniją pasmerkė. Prasidėjęs priešiškumas tarp unitų (rėmė popiežiai, Katalikų Bažnyčios hierarchai ir Lietuvos ir Lenkijos Valstybės valdovas) ir disunitų (rėmė Rusų Stačiatikių Bažnyčios hierarchai, Maskvos carai ir stačiatikių brolijos) neretai pereidavo į ginkluotus susidūrimus (1623 nužudytas Polocko unitų arkivyskupas J. Kuncevičius). Po Lietuvos ir Lenkijos Valstybės padalijimų Rusijai atitekusiose teritorijose Unitų Bažnyčia pradėta naikinti.
2709