Brazlijos gamtà
Brazilijos gamtinis žemėlapis
92 % Brazilijos teritorijos yra tarp pusiaujo ir pietų atogrąžos. Teritorijos ilgis iš šiaurės į pietus 4395 km, didžiausias plotis (iš rytų į vakarus) 4319 kilometrų.
Krantai
Brazilijos rytinius krantus skalauja Atlanto vandenynas. Krantai nelabai vingiuoti, šiaurės rytuose ir pietuose žemi, kitur – uolėti, abraziniai. Kranto linijos ilgis 7491 kilometras. Brazilijai priklauso kelios nedidelės Atlanto vandenyno salos: Fernando de Noronhos sala, Rocaso atolas, Trindade, Martino Vazo, São Pedro ir São Paulo salos.
Reljefas
Pantanalis
Žemumos (iki 200 m) sudaro apie 41 %, 200–500 m aukščio plynaukštės apie 37 %, 500–1200 m aukščio teritorijos apie 21,5 %, daugiau kaip 1200 m aukščio apie 0,5 % Brazilijos paviršiaus ploto. Brazilijos šiaurę užima Amazonės žemuma, pereinanti į Gvianos plokščiakalnį (didžiausias aukštis 3014 m, Neblinos kalnas). Beveik visą kitą Brazilijos dalį užima Brazilijos plokščiakalnis, kurį sudaro daugybė kalnagūbrių (vadinamųjų serra) ir plynaukščių (šapadų). Jis aukštėja į pietryčius (Bandeiros kalnas, 2890 m) ir stačiais šlaitais leidžiasi į siaurą Paatlantės žemumą arba į Atlanto vandenyną. Brazilijos pietvakariuose yra šiaurinė La Platos žemumos dalis ir Paragvajaus aukštupio akumuliacinės žemumos dalis – Pantanalis.
Klimatas
Vidutinė temperatūra ištisus metus 16–29 °C. Tik Brazilijos rytuose šalčiausio (liepos) mėnesio vidutinė temperatūra 12–14 °C, kartais būna šalnų. Amazonės žemumos vakaruose klimatas jūrinis ekvatorinis; 2000–3000 mm kritulių per metus. Amazonės žemumos rytuose ir gretimuose Gvianos ir Brazilijos plokščiakalnių šlaituose klimatas musoninis subekvatorinis; (1500–2000 mm kritulių per metus, pajūryje apie 3000 mm). 3–4 mėnesius (birželis–rugsėjis) trunka sausasis laikotarpis. Brazilijos plokščiakalnio viduryje ir Pantanalyje – musoninis subekvatorinis klimatas; drėgna vasara (1400–2000 mm kritulių per metus). Brazilijos plokščiakalnio šiaurės rytuose kritulių mažiau (iki 500 mm per metus), dažnos sausros; jo rytuose – jūrinis tropinis klimatas, trumpas sausasis laikotarpis, o pietuose – klimatas drėgnas. Paranos plynaukštėje – tropinis klimatas, rytinėse aukštumose į pietus nuo 24° pietų platumos – subtropinis.
Fernando de Noronhos salos pakrantė
Vidaus vandenys
Upės priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Visą Amazonės žemumą, Gvianos plokščiakalnio pietus ir Brazilijos plokščiakalnio šiaurę užima vandeningiausios pasaulio upės – Amazonės – baseinas (45,7 % Brazilijos teritorijos). Brazilijoje Amazonės ilgis 3615 kilometrų. Amazonės didžiausi intakai, tekantys per Braziliją: Madeira, Tapajósas, Tocantinsas (dešinieji), Branco, Rio Negro (kairieji). Brazilijos šiaurės rytuose teka São Francisco (ilgis 1609 km), pietuose – Paraná ir Urugvajus. Brazilijos plokščiakalnio upės (išskyrus pietines) turi daug hidroenergijos išteklių, jose daug slenksčių, krioklių (Iguaçu krioklys Iguaçu upėje, Urubu ir Sete Quedaso – Paranoje, Paulo Afonso krioklys – São Francisco upėje).
Amazonės žemumoje gausu upinės kilmės ežerų. Daug tvenkinių (bendras plotas 53 000 km2), didžiausi: Sabradinho (São Francisco upėje; 4200 km2), Boa Esperança (Paranaíboje; 1800 km2), Furnasas (Rio Grandėje; 1605 km2), Itaipu (Paranoje; 1350 km2).
Dirvožemiai. Augalija
Miškai ir krūmynai užima apie 56 % Brazilijos teritorijos; iš jų apie 40 % užima drėgnieji visžaliai miškai (apie 70 % Pietų Amerikos miškų).
mangrovė prie Sepetibos įlankos
Amazonės žemumoje auga drėgnieji atogrąžų miškai – hilėja; dirvožemiai – geležžemiai, rūgštžemiai. Amazonės miškai gamina apie 20 % atmosferos deguonies. Žemumos rytuose ir gretimuose Gvianos bei Brazilijos plokščiakalnių šlaituose auga visžaliai ir lapus metantys miškai; dirvožemiai – geležžemiai. Brazilijos plokščiakalnio vidurį užima krūmų ir nedidelių medžių savanos; paupiais auga galeriniai miškai, dirvožemiai – salpžemiai, šlynžemiai. Plokščiakalnio šiaurės rytus užima pusdykumių retmiškiai – katinga (juose auga kserofitiniai ir sukulentiniai medžiai ir krūmai); dirvožemiai – geltonžemiai, blizgažemiai. Pietuose (į pietus nuo 24° pietų platumos) – visžaliai lapuočių ir mišrieji miškai iš braziliškųjų araukarijų su lapuočių pomiškiu (jame auga ir arbatinis bugienis); dirvožemiai – blizgažemiai. Žemesnėse vietose – žolių savanos; rudžemiai.
Gyvūnija
Brazilijos gyvūnija neotropinė. Yra 2500 žinduolių rūšių (55 % pasaulio rūšių), apie 3500 paukščių rūšių (40 % pasaulio rūšių). Žinduoliai: beždžionės, tinginiai, skruzdėdos, šarvuočiai, pumos, jaguarai, tapyrai, pampų elniai, pekariai, agučiai, oposumai, gėlavandeniai amazoniniai delfinai, įvairūs graužikai. Paukščiai: papūgos aros, tukanai, harpijos, kolibriai, hoacinai, nandai. Ropliai: gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys – anakonda), driežai, vėžliai, kaimanai, gekonai, aligatoriai; iš varliagyvių – salamandros. Upių žuvys: piranijos, arapaimos, elektriniai unguriai, upiniai spygliauodegiai, cichlidai, anostomai, amerikinės dvikvėpės.
Aplinkos apsauga
Saugomų teritorijų bendras plotas 2 509 321 km2 (29,42 % sausumos teritorijos); jas pradėta kurti nuo 1911. Yra 35 nacionaliniai parkai (pirmasis, Itatiajos nacionalinis parkas įkurtas 1930), 23 biologiniai ir 6 ekologiniai rezervatai, 21 ekologinė stotis.
Iguaçu nacionaliniai parkas (nuo 1986), Serra da Capivaros nacionalinis parkas (1991), Pietryčių Atlanto miškų rezervatai (1999), Discovery pakrantės Atlanto miškų rezervatai (1999), Centrinė Amazonė (2000), Pantanalio draustinis (2000), Brazilijos salos Atlante (Fernando de Noronha ir Rocaso Atolas, 2001), Cerrado saugomos teritorijos (2001) – pasaulio paveldo vertybės. 7 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai – Mata Atlânticos, Cerrado (abu nuo 1993), Pantanalio (2000), Caatingos, Centrinės Amazonės (abu nuo 2001), Espinhaço kalnagūbrio (2005), Sao Paulo žaliosios juostos (2017). 27 Ramsaro konvencijos (Brazilijoje įsigaliojo 1993) saugomos vietovės (plotas 267 944 km2).
Iguaçu krioklys
Rio Negro netoli Manauso
Brazilijos konstitucinė santvarka
Brazilijos partijos ir profsąjungos
Brazilijos ginkluotosios pajėgos