Brazlijos istòrija
Serra da Capivaros nacionalinio parko petroglifai
Ikikolonijinis laikotarpis
Manoma, kad dabartinės Brazilijos teritorijoje žmonės apsigyveno aštuntame–septintame tūkstantmetyje prieš Kristų. Portugalų kolonizacijos išvakarėse čia gyveno tupių ir gvaranių, aravakų, karibų ir kitos indėnų gentys. 1500 04 22 Brazilijos krantus pasiekė kelio į Indiją beieškanti portugalų jūrininko P. A. Cabralio flotilė. Remdamasis Ispanijos ir Portugalijos sudaryta Tordesillaso sutartimi (1494) P. A. Cabralis atrastąją žemę paskelbė Portugalijos valda ir pavadino ją Vera Cruzo (Tiesos Kryžiaus) vardu; po kelerių metų pagal portugalų iš čia išvežamo raudonmedžio (portugalų kalba pau-brasil) pavadinimą kraštas pavadintas Brazilija. 1501 ir 1503 jos pakrantes tyrė A. Vespucci ekspedicijos.
P. A. Cabralis Braziliją skelbia Portugalijos valda (16 a. piešinys)
Kolonijinis laikotarpis
1530 prasidėjo intensyvi Brazilijos pakrantės kolonizacija. 1531 portugalų konkistadorai Guanabaros įlankos pakrantėje pastatė Rio de Žaneiro fortą; 1532 įkūrė pirmąją gyvenvietę São Vicente (šalia dabartinio Santoso). 1532–36 Brazilijos pakrantės teritorija buvo padalyta į 15 kapitonijų, kurioms vadovavo Portugalijos karaliaus skiriami kapitonai (19 a. pradžioje kapitonijos pertvarkytos į provincijas, 1891 – į valstijas). 1549 įsteigta Brazilijos generalgubernatorija, kapitonai tapo pavaldūs generalgubernatoriui. Pirmasis generalgubernatorius T. de Sousa (1549–52) įkūrė sostinę Bahiją (dabar Salvadoras), pakvietė jėzuitus (pirmieji atvyko 1549). Jėzuitai krikštijo vietos gyventojus, rūpinosi švietimu. 16 a. 4 dešimtmetyje portugalai į Braziliją darbams kuriamose cukranendrių ir vilnamedžių plantacijose pradėjo vežti juodaodžius vergus iš Afrikos.
vergų darbas deimantų kasykloje (18 a. piešinys)
1581–1640, Portugalijai tapus Ispanijos dalimi, Brazilija įėjo į šios kolonijinės imperijos sudėtį. Dėl to ją dažniau pradėjo puldinėti Ispanijos varžovės Prancūzija (1555–67 gyvavo prancūzų hugenotų kolonija netoli dabartinio Rio de Žaneiro, iki 1615 prancūzai buvo užėmę Maranhão kapitonijos šiaurinę dalį) ir Olandija (1630–54 olandai buvo užėmę Pernambuco kapitoniją). 1661 Portugalija su Olandija pasirašė Hagos taikos sutartį, kuria pastaroji atsisakė teritorinių pretenzijų Brazilijoje. Tai sustiprino Brazilijos kolonizaciją. Karalius išdalijo didžiulius žemės plotus nusigyvenusiems portugalų kilmingiesiems, kurie tapo stambiais plantatoriais (fazendeirais). 1630 pabėgę vergai viename Pernambuco kapitonijos rajone įkūrė savo valstybę, gyvavusią iki 1695. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje dabartinių Minas Geraiso, Mato Grosso ir Goiáso valstijų teritorijoje buvo rasta aukso ir deimantų, vėliau geležies rūdos bei mangano.
18 a. pradžioje į Braziliją buvo atgabenti pirmieji kavos medeliai. Pamažu ji tapo turtingiausia Portugalijos kolonija, tiekė metropolijai cukrų, kavą, medvilnę, gyvulininkystės ir kasybos produktų. Dirbti plantacijose ir kasyklose 16 a. pabaigoje–19 a. viduryje kasmet buvo atvežama nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių vergų.
Dėl draudimo gaminti prekes, įvežamas iš metropolijos, prekiauti su užsienio šalimis, didelių mokesčių, politinių teisių neturėjimo Portugalijos valdžia buvo nepatenkinti ne tik indėnai, mulatai, metisai, bet ir europiečių kilmės vietos gyventojai. 18 a. 6–8 dešimtmetyje Portugalijos vyriausybė (ministras pirmininkas S. J. de Pombalis), siekdama sumažinti nepasitenkinimą ir gauti didesnes pajamas, įgyvendino Brazilijoje kai kurias reformas: išvarė jėzuitus (1759), pamažu sutvarkė finansų ir teismų sistemą, sumodernino administraciją, indėnų teises sulygino su laisvųjų gyventojų teisėmis. 1763 Brazilija buvo paskelbta vicekaralyste, sostinė iš Salvadoro perkelta į Rio de Žaneirą. 1807 Napoleonas I okupavo Portugaliją. Jos vyriausybė persikėlė į Rio de Žaneirą, kuris tapo Portugalijos karalystės laikinąja sostine (1808–21); čia su savo dvaru įsikūrė ir princas regentas Jonas (nuo 1816 karalius Jonas VI), buvo perkelta valstybės iždas, diplomatinis korpusas, aukštosios mokyklos. Brazilija pradėjo prekiauti su užsienio šalimis, joje imta spausdinti laikraščius, steigti manufaktūras. 1810 Portugalijos ir Didžiosios Britanijos sutartis suteikė britams dideles prekybos privilegijas Brazilijoje. 1815 Brazilija paskelbta karalyste, asmenine unija sujungta su Portugalija. 1817 Brazilijos kariuomenė užėmė Rytų provinciją (dabar Urugvajus). 1820 Portugalijoje įvykus revoliucijai, sustiprėjo brazilų nepriklausomybės judėjimas (pradžia – 1788–89 Minas Geraise vykęs Inkonfidentų sąmokslas, kuriam vadovavo Tirandentesas). 1821 karalius Jonas VI grįžo į Portugaliją. Regentu liko sūnus Petras.
Nepriklausomybės laikai
Brazilijos imperatoriaus Petro I karūnacija (aliejus, 1822, dailininkas Jeanas-Baptisteʼas Debret)
1822 09 07 regentas Petras, nutraukęs ryšius su Portugalija, paskelbė Braziliją nepriklausoma valstybe (imperija) ir karūnavosi kaip Petras I. 1824 priimta pirmoji šalies konstitucija. 1825 Portugalija pripažino Brazilijos nepriklausomybę. Per 1825–28 karą su Argentina Brazilija neteko Rytų provincijos. Nesėkmingas karas, nesutarimai su parlamentu ir kitos nesėkmės nusmukdė Petro I autoritetą. 1831 jis atsisakė sosto mažamečio sūnaus naudai. Už šį iki 1840 valdė regentai; 1840 karūnavosi kaip Petras II (valdė iki 1889). Jo valdymo laikais toliau silpnėjo Brazilijos ryšiai su Portugalija, stiprėjo su Didžiąja Britanija. Brazilija pamažu evoliucionavo į konstitucinę monarchiją. Šalyje plito abolicionistų judėjimas. 1850 uždrausta į Braziliją įvežti vergus iš Afrikos. 1864–70 Brazilija kartu su Argentina ir Urugvajumi kariavo prieš Paragvajų ir prisijungė dalį jo teritorijos (Paragvajaus karas).
19 a. antroje pusėje Brazilijoje pradėjo sparčiau plėtotis ūkis, ypač kavos. Daugėjo verslininkų ir prekybininkų, kurių didelė dalis buvo susijusi su užsieniu. 1831–89 Brazilijos gyventojų kartu su imigrantais padaugėjo nuo 4 iki 14 mln., 1890–1910 – nuo 14 iki 22 mln. žmonių (1891–1910 iš Europos ir Azijos atvyko apie 1,5 milijono). 1880–89 Brazilija gamino 56 %, 1900–04 – daugiau kaip 71 % pasaulio kavos produkcijos; apie 60 % kavos derliaus surenkantys San Paulo, Rio de Žaneiro ir Minas Geraiso valstijų plantatoriai tapo vyraujančia šalies politine jėga. Šalyje plito demokratinės idėjos, daugėjo respublikos šalininkų. Ūkio plėtra, politinis stabilumas stiprino Brazilijos įtaką Lotynų Amerikoje. 1888, spaudžiant Didžiajai Britanijai ir kitoms Vakarų valstybėms, panaikinta vergovė (vėliausiai Amerikoje). 1889 nuversta monarchija ir paskelbta respublika. 1891 priimta Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pavyzdžio konstitucija.
vergai kavos plantacijoje (1885)
19 a. 10 dešimtmetyje Brazilijoje įsikūrė keli šimtai naujų įmonių. Buvo plečiama tekstilės, maisto, statybos pramonė, statomos pirmosios elektrinės, tiesiami geležinkeliai. Iš vietinių gyventojų ir imigrantų formavosi brazilų nacija. Daugėjant darbininkų Rio de Žaneiro, San Paulo ir kituose miestuose kūrėsi profesinės sąjungos, kairiosios partijos, plito anarchistinės idėjos. 1903 laimėjusi karą su Bolivija Brazilija prisijungė dalį Acrės teritorijos. 1910 įstojo į Panamerikos organizaciją. Į šalį pradėjo sparčiau skverbtis JAV kapitalas.
1917 Brazilija, numatydama Vokietijos ir jos sąjungininkių pralaimėjimą, įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą Antantės pusėje; karo veiksmuose dalyvavo karo laivų junginiai. Po karo šalies ekonominė padėtis pablogėjo. Visuomenėje plito demokratinės idėjos, nukreiptos prieš oligarchijos dominavimą šalies politikoje ir ekonomikoje. 1922 Rio de Žaneire, 1924 San Paule įvyko antivyriausybiniai jaunųjų karininkų vadovaujami maištai. 1924–27 per didžiąją Brazilijos dalį perėjo nepavykusio San Paulo maišto dalyvių rinktinė, vadovaujama L. K. Presteso. 1927, spaudžiama vyriausybės kariuomenės, ji pasitraukė į Boliviją ir Argentiną. Tautiškai nusiteikę kariškiai reikalavo įgyvendinti demokratines reformas, modernizuoti šalį. 1929–33 pasaulinė ekonominė krizė dar labiau pasunkino šalies vidaus padėtį, spartino politinių jėgų (fašistinių ir komunistinių) formavimąsi.
G. Vargasas (viduryje) su šalininkais po 1930 sukilimo (San Paulas)
Per 1930 Brazilijos prezidento rinkimus varžėsi dvi politinės jėgos: konservatoriai (atstovavo oligarchams) ir liberalai (atstovavo viduriniams sluoksniams). Suklastojus rinkimų rezultatus juos laimėjo konservatoriai. Liberalų inspiruotą sukilimą parėmė dalis kariškių. Brazilijos prezidentu tapo liberalų vadovas G. Vargasas. Jis ėmėsi socialinių ir ekonominių reformų. Buvo įkurta Švietimo ir darbo ministerija, įvesta 8 valandų darbo diena, leista kurti profesines sąjungas. 1934 priimta nauja konstitucija, kurioje buvo įtvirtintos nacionalinės idėjos, sukurti socialinių įstatymų pagrindai (be kita ko, 1936 įvestos pensijos pramonės įmonių darbininkams). 1932 San Paulo valstijoje įvyko vadinamoji konstitucionalistų revoliucija, kurią parėmė oligarchai. 1935 susikūrė liaudies fronto pobūdžio masinė organizacija, kurioje dominavo komunistai; įvyko keletas jų inspiruotų sukilimų.
1937 G. Vargasas įvykdė valstybės perversmą skelbdamas, jog siekia įvesti tvarką ir apginti pasiektus laimėjimus: paleido Kongresą ir visas politines partijas. Paskelbta apie Naujosios valstybės kūrimą, kurios pagrindą turėjo sudaryti tautinė ūkio politika ir valstybės reguliuojama ekonomika. Buvo likviduota valstijų autonomija, uždrausta tautinių mažumų organizacijų veikla, uždarytos mokyklos, kuriose dėstyta ne portugalų kalba. Pamažu stiprintas valstybinis sektorius. Dar 1936 nacionalizuota Didžiosios Britanijos transporto bendrovė, 1938 – naftos verslovės. 1938 nuslopintas fašistinių jėgų organizuotas maištas.
Per Antrąjį pasaulinį karą (iki 1942 vidurio) Brazilija laikėsi laviravimo tarp JAV ir Ašies valstybių politikos. Tik 1942 08 22 paskelbė karą Vokietijai ir Italijai, 1945 06 06 – Japonijai. Sąjungininkams Brazilija buvo svarbi kaip žaliavų tiekėja. Be to, 1944 vienintelė iš Lotynų Amerikos šalių į karo veiksmų zoną Italijoje pasiuntė ekspedicinį korpusą (50 000 žmonių). Per karą Brazilijoje vėl sustiprėjo demokratinis judėjimas. 1945 G. Vargaso vyriausybė paskelbė politinių kalinių amnestiją, legalizavo politines partijas (tarp jų ir Brazilijos komunistų partiją, įkurta 1922), užmezgė diplomatinius santykius su SSRS, įsipareigojo surengti prezidento rinkimus. 1945 kariškiai, bijodami G. Vargaso pergalės ir palaikomi JAV, jį nuvertė. 1946 prezidento rinkimus laimėjo E. G. Dutra, kuris orientavosi į Jungtines Amerikos Valstijas. 1947 Rio de Žaneire Brazilija su 20 kitų Amerikos valstybių pasirašė gynybinę, vadinamąją Rio, sutartį. 1951 prezidento rinkimus, pasinaudojęs tautinių sluoksnių nepasitenkinimu E. G. Dutros politika, laimėjo G. Vargasas. Jis iš dalies toliau tęsė savo ankstesnę politiką. 1953, siekiant apriboti užsienio kapitalo įtaką, įvestas valstybinis naftos gavybos monopolis (įkurta valstybinė naftos įmonė Petrobrás). Ieškota būdų gerinti darbininkų padėtį – 1954 dvigubai (palyginti su 1951) padidintas darbo užmokesčio minimumas. 1954 G. Vargasas, piktai puolamas opozicijos ir kariškiams grasinant valstybės perversmu, nusižudė. 1956 prezidentu išrinktas J. Kubitschekas de Oliveira. Jo valdymo laikais paspartėjo pramonės (automobilių, naftos perdirbimo, juodosios metalurgijos, elektros energijos, cemento) plėtra. 20 a. Brazilija tapo didelių miestų (Rio de Žaneiras, San Paulas ir kiti) šalimi. Šių permainų simboliu tapo naujos sostinės (Brazilija) statyba, turėjusi padėti plėtoti šalies vidurio ir vakarų valstijas. Prezidentai J. Quadrosas (1960–61) ir J. Goulartas (1961–64) toliau vykdė šią politiką. Įvestas naftos ir jos produktų importo valstybinis monopolis, nacionalizuotos naftos perdirbimo įmonės. Ūkio plėtra itin padidino visuomenės diferenciaciją. 1963 kilo visuotinis streikas, suaktyvėjo opozicijos veikla.
1964 kariškiai, remiami didelės opozicijos dalies, nuvertė J. Goulartą ir paėmė valdžią. Prezidentaujant generolams H. Castelo Branco (1964–67), A. da Costai e Silvai (1967–69), E. Garrastazú Médici (1969–74) buvo atsisakyta daugelio anksčiau įvestų socialinių ir ekonominių lengvatų; sustiprinta profesinių sąjungų kontrolė, pradėta persekioti demokratinius veikėjus, net buvusius prezidentus. Oficialiai leista veikti tik dviem partijoms, įkurtoms 1966: Nacionalinei atnaujinimo sąjungai (Aliana Renovadora Nacional, ARENA) ir Brazilijos demokratiniam judėjimui (Movimiento Democrático Brasileiro, MDB), vadinamajai legaliajai opozicijai. 1968 paleistas Nacionalinis Kongresas. Sudarytos palankios sąlygos užsienio kapitalo investicijoms, imta skatinti eksportą, riboti importą.
Prasidėjo sparti ūkio plėtra (maždaug iki 10 % bendrojo nacionalinio produkto per metus). Buvo sėkmingai vykdoma Amazonės baseino įsavinimo programa. Kartu toliau itin didėjo visuomenės diferenciacija pagal gaunamą nacionalinių pajamų dalį. Stiprėjo kairysis judėjimas. 1973 pasaulinė naftos krizė, palietusi ir Brazilijos ūkį, sulėtino jo plėtrą, bet paskatino karinio režimo liberalizaciją. 1974–85 (1974–79 prezidentas E. Geiselis, 1979–85 J. B. de Oliveira Figueiredo) prasidėjo politines reformos. 1979 panaikinta dvipartinė sistema, leista kurti politines partijas, amnestuoti politiniai kaliniai, panaikinta cenzūra. Imta plėsti santykius su silpnos ekonomikos šalimis. 1979 eilinė pasaulinė naftos krizė sukėlė ir Brazilijos ūkio krizę (1982), milžiniška valstybės skola ją dar labiau sustiprino; tai privertė kariškius po daugiau kaip 20 valdymo metų perduoti valdžią civiliams.
Rio de Žaneiro favelos (1989)
1985 Brazilijos prezidentu tapo T. Nevesas (Liberalaus fronto partija), jam netikėtai mirus – J. Sarney de Araujo (1985–89); jis nesėkmingai bandė spręsti hiperinfliacijos ir ekonominės krizės problemas. 1988 priimta nauja demokratinė konstitucija. Per 1989 visuotinius rinkimus prezidentu buvo išrinktas F. Colloras de Mello (1990–92, Nacionalinio pertvarkymo partija Partido de Reconstruçao Nacional, įkurta 1988). Jo iniciatyva Nacionalinis Kongresas priėmė radikalių ekonominių reformų programą, bet F. Colloras de Mello įsivėlė į korupcijos aferą ir 1992 12 buvo priverstas atsistatydinti. Valstybės vadovu tapo viceprezidentas I. Franco (1992–94), kuris bandė tęsti F. Colloro de Mello politiką. Per 1993 referendumą Brazilijos piliečiai parėmė esamą prezidentinės respublikos valstybės modelį. 1993 sudaryta kompleksinė socialinių ir ekonominių reformų programa, vadinamsis Realusis planas (Plan Real); ją parengė finansų ministras F. H. Cardoso. Sumažinta infliacija, įvestas naujas piniginis vienetas – realas, tapęs stipria valiuta, privatizuota dalis valstybės įmonių. F. H. Cardoso, išrinktas prezidentu (1995–2002, Brazilijos socialdemokratų partija), toliau plėtojo reformas. Jam pavyko sumažinti infliaciją (nuo 50 % 1994 iki 4,3 % 1997), pritraukti užsienio investicijų (jos padidėjo nuo 9,8 mlrd. JAV dolerių 1996 iki 17 mlrd. 1997). Nuo 1998 pasaulinės finansų sistemos krizės Brazilijos ūkį iš dalies išgelbėjo Tarptautinio valiutos fondo ir kitų tarptautinių finansinių organizacijų 1998 pabaigoje suteikta 40 mlrd. JAV dolerių paskola. Brazilijos užsienio skola ir toliau yra viena didžiausių problemų. Nuo 20 a. paskutinių dešimtmečių Brazilijos užsienio politikoje ir toliau daugiausia plėtoti santykiai su Lotynų Amerikos valstybėmis (Argentina, Paragvajumi ir Urugvajumi), JAV ir Europos Sąjungos valstybėmis.
2002 prezidentu išrinktas kairiųjų kandidatas L. I. Lula da Silva (Darbo žmonių partija; 2006 perrinktas) siekė įgyvendinti socialines ir ekonomines reformas, mažinti skurdą, skatino Lotynų Amerikos šalių ekonominę ir politinę integraciją (vėliau apkaltintas korupcija ir kitais finansiniais nusikaltimais, 2018 nuteistas 12 m. kalėti).
2011 L. I. Lulą da Silvą pakeitė D. Rousseff – pirmoji moteris prezidentė. Ji irgi pabrėžė skurdo mažinimo būtinybę, buvo už rasių atstovavimo valstybės aparate kvotą, homoseksualų civilinę santuoką, prieš mirties bausmę. 2016 D. Rousseff apkaltos būdu pašalinta iš prezidento pareigų (buvo kaltinama, kad 2014 neteisėtai naudojo valstybės paskolas biudžeto deficitui nuslėpti), prezidento pareigas perėmė M. M. E. Temeris Lulia. 2018 10 Brazilijos prezidentu išrinktas radikalių dešiniųjų pažiūrų politikas J. Bolsonaro (inauguruotas 2019 01 02), pažadėjęs rinkėjams iš esmės pakeisti Brazilijos politikos kursą. Savo inauguracinėje kalboje jis paskelbė kovosiantis su nusikalstamumu, korupcija ir kairiąja ideologija. 01 15 paskelbė dekretą, švelninantį ginklų įsigijimo ribojimus. Užsienio politikoje orientavosi į JAV ir Izraelį (patvirtino Brazilijos ambasadą perkelsiąs į Jeruzalę, bet iki 2023 rudens tai nebuvo padaryta).
Brazilijos prezidentas Jairas Messiasas Bolsonaro
Dėl nesėkmingo COVID‑19 pandemijos (pareikalavo daugiau kaip 680 000 gyvybių) valdymo ir Amazonės miškų naikinimo ignoravimo kritikuojamas J. Bolsonaro 2022 10 nežymia persvara pralaimėjo prezidento rinkimus kairiosioms jėgoms atstovaujančiam buvusiam prezidentui L. I. Lulai da Silvai.
Nuo 1945 Brazilija yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 – Amerikos valstybių organizacijos, nuo 1975 – Lotynų Amerikos ekonominės sistemos narė.
L: S. Buarque de Holanda História geral civilização brasileira 3 t. São Paulo 1960–81; M. Kula Historia Brazylii Wrocław 1987; E. Bradford Burns A History of Brazil New York 1993; T. E. Skidmore Uma História do Brasil São Paulo 1998.
Brazilijos konstitucinė santvarka
Brazilijos partijos ir profsąjungos
Brazilijos ginkluotosios pajėgos