Breslaujà (Braslav; bltr. Браслаў, rus. Браслав), miestas Baltarusijoje, Vitebsko srityje, prie Druveto ežero; rajono centras.
Breslauja
Apie 9400 gyventojų (2021). Statybinių medžiagų, lengvoji, maisto pramonė. Istorijos ir kraštotyros muziejus. 19 a. Šv. Mikalojaus cerkvė, bažnyčia.
Istorija
Pirmą kartą paminėta 1065 (tada lietuviai puolę 11 a. pastatytą Breslaujos pilį) Bychovco kronikos legendinėje dalyje. 11–12 a. priklausė Polocko kunigaikštystei, 13 a.–1794 – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 14 a. pradžioje tapo didžiojo kunigaikščio valda. Breslaujos pilis (į 18 a. pabaigą sunyko) gynė šiaurės rytų Lietuvą nuo Livonijos ordino. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto įsakymu apie 1420 pastatyta bažnyčia ir cerkvė.
Miesto teisės 1500–1795 ir nuo 20 a. 3 dešimtmečio pradžios. 16 a. pradžioje–1793, 1801–08 ir 1920–39 apskrities, 1793–95 vaivadijos, 1808–1939 valsčiaus centras. Nuo 1795 priklausė Rusijai, Pagal 1920 Lietuvos–Sovietų Rusijos sutartį turėjo atitekti Lietuvai, bet 1920 užvaldė Lenkija. Nuo 1939 priklauso Baltarusijai.
1554 buvo 110 namų (ir apie 1000 gyventojų), 1649 – 120, 1794 – 68 namai ir apie 700 gyventojų, 1850 – 60 namų ir apie 220 gyventojų, 1913 – 1550, 1921 – 1585, 1939 – 4300, 1959 – 4200, 1969 – 4600 gyventojų.
2271
Lietuviai
Breslaujos rajono lietuvių bendruomenės narės prie Vilniaus arkikatedros (1999)
Breslaujos apylinkės priklauso senosios lietuvių etninės teritorijos šiaurės rytų daliai. Čia nuo seno gyventa lietuvių: į rytus nuo Breslaujos – Drujos, Ikaznės, Jodų apylinkėse. Manoma, kad baltarusių kaimai buvo įsiterpę tarp lietuvių gyvenamųjų vietų palei Drujos upę ir prie Breslaujos. Daugelis kaimų pavadinimų slaviški, tarp gyventojų vyrauja stačiatikiai (dažniausia buvę unitai). Breslaujos apylinkėse (ir į rytus nuo jos) apsigyveno rusų sentikių.
Lietuviškai kalbėta ne tik apie Breslaują, bet ir 50 km į rytus nuo 1920 Lietuvos–Sovietų Rusijos sutartimi numatytos Lietuvos sienos – apie Paguostą, Jodus, Miorus, Leonpolę. Manoma, kad šių žemių lietuviai dar 17 a. ėmė slavėti. Tuomet slavėta lėtai – buvo kalbama ir lietuviškai, ir baltarusiškai. 19 a. antroje pusėje slavėjimas paspartėjo, tačiau ir 20 a. pradžioje Ikaznės apylinkėse dar buvo kalbama lietuviškai. 1908–11 Breslaujos bažnyčioje evangelija skaityta lietuviškai (ir 20 a. pabaigoje dalies išpažinčių klausyta lietuvių kalba); Breslauja su apylinkėmis iki 1926 priklausė žemaičių (Telšių) vyskupijai. Valsčiaus vakarinėje dalyje lietuvybė išliko ilgiausiai – čia tik 20 a. pradėta slavėti.
Iki 1927 Breslaujos apskrityje veikė 8 lietuviškos mokyklos, jas uždraudus įsteigti 9 lietuviški vaikų darželiai, vėliau veikė tik Šv. Kazimiero draugijos skyriai (1933 – 28, 1934 – 36; iki 1937 visi uždaryti). Lenkų kalba tapo oficialia, lietuviškai kalbėta namuose, iš dalies ir bažnyčioje. 20 a. pabaigoje lietuviškai dar buvo kalbama Ūsionyse, Bužionyse, Juodelėnuose. Jie priskiriami Apso salai.
1998 06 17 Baltosios kaimo klube įkurta Breslaujos rajono lietuvių kultūros draugija, 09 23 įregistruota kaip Breslaujos rajono lietuvių bendruomenė.
2392
598