bretònų kalbà priklauso keltų kalbų britų pogrupiui.
Paplitimas
Vartojama (kartu su prancūzų kalba) Bretanės pusiasalyje (Prancūzija). Kalbančiųjų 206 tūkst. (2013). Nykstanti.
Istorija
Skiriama senoji (6–11 a.), vidurinė (11–17 a.) ir naujoji (nuo 17 a.) bretonų kalba. Seniausi rašto paminklai (atskiri žodžiai bei posakiai) iš 8–11 a., literatūra – nuo 15 a. (1464 pirmasis bretonų, lotynų ir prancūzų kalbų žodynas). Senoji bretonų kalba patyrė lotynų, vidurinė ir naujoji – prancūzų kalbų įtaką.
Tarmės
Žinomos 4 tarmės: pietryčių (vanetų), šiaurės rytų (tregjerų), pietvakarių (kornuelų) ir šiaurės vakarų (leonų). Rašomoji kalba remiasi šiaurės vakarų tarme.
Gramatinės ypatybės
Dėl kitų kalbų poveikio pakito dabartinės bretonų kalbos kirčiavimo sistema, žodžių daryba (kador ‘kėdė’, va c’hador ‘mano kėdė’, da gador ‘tavo kėdė’) ir sintaksė (sugriežtėjo žodžių tvarka), nors išlaikė 2, 3, 4 skaičių gimines (daou baotr ‘du berniukai’, div blac’h ‘dvi mergaitės’) ir daugiau archajiškų formų. Gausu lotynų ir prancūzų kalbų skolinių.
2703