Bretton Woodso susitarimas (Brèton Vùdso susitarmas), tarptautinė konferencija valiutų ir finansinėms problemoms spręsti. Vyko 1944 07 01–22 Bretton Woodse (Naujojo Hampšyro valstija), organizavo Jungtinės Tautos (Sąjungininkai), iniciatorės – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija, dalyvavo 44 valstybės. Pagrindinis klausimas – tarptautiniai finansiniai atsiskaitymai po Antrojo pasaulinio karo. Buvo svarstoma Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės White’o planas (pavadintas finansų ministro H. D. White’o vardu) ir Didžiosios Britanijos vyriausybės Keyneso planas (pavadintas pagrindinio rengėjo anglų ekonomisto J. M. Keyneso vardu). White’o planas siūlė įsteigti tarptautinį stabilizacijos fondą, skirtą padėti šalims, šio fondo narėms, patiriančioms trumpalaikių su mokėjimų balanso deficitu susijusių sunkumų. Fondas garantuotų valiutinių operacijų stabilumą ir tvarką, skatintų daugiašalę prekybą. Šis planas nenumatė naujų tarptautinių mokėjimo priemonių ar kredito galimybių. Keyneso planas siūlė įkurti tarptautinę kliringo (tarpsukaitos) sąjungą, įvesti tarptautinę mokėjimo priemonę bankorą (bancor), kuri būtų naudojama sąjungai priklausančių šalių atsiskaitymams ir tarptautinėms skoloms padengti. Bankoras iš pradžių būtų susietas su auksu, vėliau jį pakeistų. Konferencija atmetė Keyneso planą ir remdamasi White’o planu nutarė įkurti Tarptautinį valiutos fondą (International Monetary Fund, įkurtas 1945) tarptautinių atsiskaitymų stabilumui stiprinti ir Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką (International Bank for Reconstruction and Development, Pasaulio bankas, įkurtas 1945) pokario Vakarų Europos ūkio atkūrimui finansuoti, šalių ekonomikos plėtrai skatinti. Bankoro idėja buvo pritaikyta 1970 įvedant specialiąsias skolinimosi teises. Bretton Woodso susitarimas priėmė valiutų sistemą. Pagal ją pasaulinių pinigų funkcija priskirta auksui, tačiau šalia jo kaip tarptautinių atsiskaitymų priemonė ir rezervinė valiuta buvo naudojama Jungtinių Amerikos Valstijų doleris ir iš dalies Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, kurie galėjo būti keičiami į auksą. Doleriui suteikus išskirtinę svarbą, Jungtinės Amerikos Valstijos su užsienio prekybos partneriais galėjo atsiskaityti nacionaline valiuta. Stiprėjant Vakarų Europos šalių ir Japonijos ekonomikai, dolerio ir svaro sterlingų pozicijos silpnėjo, susidarė dolerių perteklius, Jungtinės Amerikos Valstijos atsisakė keisti dolerius į auksą. Tarptautinėje apyvartoje kaip rezervinės valiutos pradėta naudoti Vokietijos markė, Japonijos jena, Šveicarijos frankas, specialiosios skolinimosi teisės ir ekiu. 1976 Bretton Woodso valiutų sistemą pakeitė Jamaikos valiutų sistema (Jamaikos valiutinis susitarimas).
2271